šiame dokumente dar yra Adžgausko autografas, tik nežinau, ar tai Dzūkijos garsusis veikėjas, ar kitas, bet svarbiausias autografas tai Balučio
Bronius Kazys Balutis – iškilus Dzūkijos žemės sūnus. Būsimasis lietuvių visuomenininkas ir garsus diplomatas gimė ūkininko šeimoje ir buvo krikštytas Seirijų bažnyčioje. Augo dvikalbėje aplinkoje. Tėvas Ipolitas Balevičius (1847-1919 m.), kilęs iš Mižonių kaimo, kasdieniniame gyvenime aplinkinių buvo žinomas Balučio pavarde, dzūkiškai – Baliucis. Jis buvo užkietėjęs lietuvis, kuris su savo šeimos nariais kalbėjo tik lietuviškai. Mama Uršulė Židanavičiūtė, turėjusi pradinį išsilavinimą ir buvusi labiau veikiama lenkiškos įtakos, su vaikais ir vyru kalbėjo lenkiškai. Vėliau, lietuvių tautiniam judėjimui plečiantis, ji lenkų kalbos atsisakė. Mamos brolis kunigas Juozas Židanavičius (1866-1945 m.), priešingai sesei, buvo tikras lietuvių patriotas, to meto lietuvių kultūros žiburys – tautinių renginių organizatorius ir rašytojas, pasirašinėjęs slapyvardžiu Seirijų Juozas. Būtina pažymėti, kad Broniaus lietuviškumui didžiausią įtaką padarė dėdė Juozas, kuris jį globojo ir finansiškai rėmė, kol jaunuolis krimto mokslus Lenkijoje, Rusijoje ir JAV. Tėvynės patriotas 1905 metais, bijodamas, kad gali būti pasiųstas į Rusijos-Japonijos karo laukus, išvyko į JAV, kur netrukus įsijungė į vietinių lietuvių visuomeninę veiklą. 1908-1911 metais tapo Tėvynės mylėtojų draugijos pirmininku ir jo iniciatyva buvo išleisti puikiai įrišti Vinco Kudirkos šešių tomų Raštai. 1912-1919 metais redagavo savaitraštį „Lietuva“ bei karo metais jo priedą „Amerikos Lietuva“, leidžiamą Čikagoje. Sudarė ir 1915 metais išleido detalų Suvalkijos žemėlapį. Tai buvo B. K. Balučio numatyto platesnio projekto dalis. Mat, planavo jis sudaryti tikros Lietuvos – etnografiniu pagrindu – žemėlapį, bet, įsitraukęs į platesnę veiklą ir teisės studijas, nebepajėgė užbaigti šio darbo. Pirmasis pasaulinis karas iš esmės atsiliepė ir išeivijos veiklai, kuri jau apėmė ir politinę-propagandinę sferą. Didesnis dėmesys buvo skiriamas karo nuniokotai Lietuvai remti. B. K. Balučio autoritetas tarp išeivių – ir šalininkų, ir oponentų – buvo labai didelis, dėl jo patriotinio nusistatymo, pasiaukojimo. Jam buvo patikėti atsakingi postai išeivių organizacijose. Broniaus kandidatūra 1918 metų pabaigoje pasiūlyta į JAV lietuvių delegaciją, kuri buvo siunčiama į Taikos konferenciją Paryžiuje talkininkauti Lietuvos atstovams, vadovaujamiems pirmojo premjero ir užsienio reikalų ministro prof. Augustino Voldemaro. Taip ir prasidėjo jo, kaip atsakingo Lietuvos valdininko Užsienio reikalų ministerijoje, karjera, 1919 metų pabaigoje sugrąžinusi jį į Tėvynę. B. K. Balutis tarp savo amžininkų pasižymėjo ne tik kaip puikus Lietuvos diplomatas, aktyvus visuomenininkas, bet ir kaip nesavanaudiškas Tėvynės patriotas, kaip nuoširdus savo gimtinės mylėtojas. Jo meilė Tėvynei reiškėsi ne žodžiais, o konkrečiais darbais. Man iki šiol ausyse skamba ilgamečio B. K. Balučio pagalbininko ir įpėdinio Londone, dabar jau velionio Vinco Balicko 1994 metais per mūsų pokalbį ištarti žodžiai: „kito tokio patrioto aš nebuvau sutikęs“. Po šių žodžių senasis diplomatas net apsiverkė. Tie žodžiai skambėjo įtikinamai, nes aš žinojau, kad santykiai tarp B. K. Balučio ir V. Balicko ne visuomet buvo geri. Bet tai nesutrukdė V. Balickui teigiamai atsiliepti apie savo buvusi viršininką. Kaip niekuomet, šiais laikais mūsų mažai tautai, esančiai Europos Sąjungoje, patriotizmas tampa aktualus ne tik kaip tautinė saviraiška, bet ir kaip priemonė atsilaikyti vakarietiškai asimiliacijai, kitataučių imigracijai. Nors patriotizmo sąvoka savo turiniu nepakito, bet jos pritaikomumas gyvenime ir elgesys pagal ją, deja, yra labai skirtingas. Liūdna, kai „partinės ir asmeninės naudos“ principas įgauna prioritetą prieš principą „nauda valstybei ir tautai“. Jokiais būdais negalima sakyti, jog prieškario Lietuvoje viskas buvo idealu. Buvo visko. „Žmogus žmogui nelygus“, sako patarlė. Ir anais laikais buvo silpnavalių valdininkų. Kaip neigiamus pavyzdžius galime priminti „Sacharino bylą“, „Lašinių skutimo bylą“, „Pašto ženklų klastojimo byla“ ir keletą kitų, į kurias buvo įpainiotas ne vienas aukštas valdininkas. Tačiau tai buvo gana reti dalykai. Kai anais laikais suklysdavo politikai ar valdininkai, B. K. Balutis šaržuodamas sakydavo, jog jie, matyt, „dar iš trumpų kelnaičių neišaugo“, t.y. jie dar tautiškai ir valstybiškai nesubrendę. Reikia pripažinti, kad anuo metu politinis ir visuomeninis elitas buvo dvasingesnis – stipriau, matyt, juos varžė idealai. Be to, ir valstybę reikėjo kurti iš nieko. Carinis palikimas atiteko labai šykštus – praktiškai nebuvo jokio valstybinio turto, t.y. nebuvo galimybių ką „prichvatizuoti“. Čia taip pat slypi viena iš labai svarbių valdininkijos nesavanaudiškos veiklos valstybės ir tautos naudai priežasčių. Diplomatinė kova Kaip minėta, dar iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo, gyvendamas Amerikoje, B. K. Balutis buvo aktyviai įsitraukęs į JAV lietuvių visuomeninį gyvenimą. Už jokią lietuvišką veiklą jis nereikalavo jokio atlyginimo. Ne gana to, jis pats visuomet pirmas aukodavo tautos reikalams. Asmeniniu pavyzdžiu jis išeivijoje grindė nesavanaudiškos tautinės veiklos kelius. Iš „Lietuvos albumo“. 1921 m. Dirbant Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje Kaune (1920-1928 m.) jam niekuomet nekildavo abejonių, ar kartais ne per ilgai „užsisėdėdavo“ darbe ir grįždavo vėliau į namus. Jokių premijų nereikalavo, ir jos nebuvo mokamos. Ką galima pasakyti apie tokį Lietuvos valstybės atstovą (1928-1933 m.), kuris JAV Valstybės departamente išsiaiškinęs, jog yra galimybė dar 2 500 dolerių (tuo metu – 25 000 litų) sumažinti ir taip jau simbolišką 10 000 dolerių Lietuvos skolos Amerikai sumą, kurią vyriausybė privalėjo sumokėti 1933 metais, drąsiai įrodinėja amerikiečiams ir pasiekia, kad jie nusileistų. Praktiškai vyko diplomatinė kova dėl nedidelių, bet vis tik Lietuvos valstybės pinigų! Jam tai buvo normalu, jis buvo įsitikinęs, kad atlieka savo kaip valstybės valdininko – šiuo atveju Lietuvos pasiuntinio Vašingtone – pareigas. Ar ką nors panašaus šiandien girdime? Veikiau priešingai... O ar ne patriotiškas B. K. Balučio gestas 1940 metais, kai jis, atstovaudamas Lietuvai Londone (1934-1967 m.), atsisako atlyginimo (išskyrus būtiniausias pragyvenimo išlaidas) iki tol, kol jo Tėvynė išsilaisvins iš okupacijos ir vėl taps nepriklausoma valstybė? Kiti Lietuvos diplomatai tokiu pavyzdžiu nesiryžo pasekti. Tai tik vienas kitas jo kaip lietuvio patrioto veiklos pavyzdys. Verta paminėti ir tai, kad per visą gyvenimą jis nesukaupė turtų, nors galėjo. 1940 metais tarybų valdžia, konfiskuodama jo turtą, rado mažyti 5 ha žemės sklypelį su mediniais pastatais, paveldėtą iš mirusio brolio Juozo Mižonių kaime bei 1 400 litų Ūkio banke. Nuosavo namo ar buto Kaune jis neturėjo – Balučių šeimai gyvenamąjį plotą teko nuomotis. Gyvendamas Londone, B. K. Balutis ypatingą dėmesį skyrė lietuvių bendruomenei, kuri buvo susitelkusi į Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungą (DBLS). Senasis diplomatas džiaugėsi tuo, kad vietiniai lietuviai, priešingai nei JAV lietuviai, yra vieningi, bendrai sprendžia savo problemas, tautinius-kultūrinius klausimus. Jis labai išgyveno, kad lietuvių bendruomenė neišsiblaškytų, nenutautėtų. Jis daug dėmesio kreipė į išeivių atžalas, nuo kurių ir priklausė, ar ateityje išliks veikli lietuvių bendruomenė. Kai Londone buvo atidaryta lietuviška mokyklėlė, B. K. Balutis net apsiverkė iš džiaugsmo. Labai skatino jaunimo lietuvišką veiklą – ypač skautų judėjimą. Kiekvienais metais jis iš savo labai ir labai ribotų išteklių skirdavo po 5 svarus vienam berniukui ir vienai mergaitei iš vargingesnių šeimų skautų stovyklos išlaidoms padengti. Labai gerai sugyvendamas su savo tautiečiais ir jų mylimas (jis buvo vadinamas Tėvu), kai kada būdavo priverstas juos paauklėti, kai matydavo jų veikloje taisytinus dalykus – pavyzdžiui, už ne laiku, t.y. keliomis dienomis anksčiau ar vėliau švenčiamas tautines šventes. Jam pavyzdys buvo Britanijos latviai ir estai, kurie net buvo išsikovoję iš valdžios teisę švęsti savo šventes tą pačią dieną, t.y. turėjo nedarbo dieną. B. K. Balutį, kuris pasižymėjo pareigingumu ir tvarkingumu, labai neigiamai veikė kai kurių veikėjų mada pavėluotai ateiti į renginius ir tokiu būdu juos užtęsti. Ši „durna mada“, kaip pastebėjo diplomatas, tokiems veikėjams buvo netgi naudinga, nes pavėlavę jie sulaukdavo visų dėmesio. Tačiau, anot B. K. Balučio, šią „ponišką madą“ būtina kuo skubiausiai išrauti iš bendruomenės, nes pirmiausia tai kvaila, nekultūringa ir negarbinga, o antra – tai brangiai kainuojantis paprotys, nes yra gaišinamas laikas. Jis dažnai retoriškai sakydavo, kad „norime, jog svetimi mus gerbtų, bet kaip gali jie mus gerbti, kai patys savęs negerbiame“. Į renginius būdavo kviečiami ir svečiai kitataučiai: britų valdžios atstovai, latvių, estų, ukrainiečių ir kitų bendruomenių veikėjai. Taigi Lietuvos pasiuntinys nejaukiai jausdavosi dėl kai kurių lietuvių veikėjų neatsakingo elgesio. Tiesa, ir šioje srityje su savo tautiečiais senasis diplomatas išliko džentelmenas – labai korektiškai, nesiekdamas įžeisti ar sumenkinti, radęs tinkama momentą apie tai prabildavo, nenurodydamas į konkrečius asmenis. Jis visuomet pabrėždavo, kad lietuvių išeivijoje geras elgesys, draugiški santykiai su britais ir jų valdžia yra pati geriausia reklama lietuvių tautai ir Lietuvai, dėl kurios nepriklausomybės visi išeivijoje darbuojasi. Išeiviai, anot B. K. Balučio, yra tautos ambasadoriai toje šalyje, kuri juos priglaudė. Tai visiškai tinka ir gausiai šių dienų lietuvių naujųjų išeivių kartai. Paskutinis žodis – „Lietuva“ Lietuvos atstovas Londone neatstūmė nė vieno savo tautiečio – išklausydavo, padėdavo patarimais, paguosdavo. Kai kada to žmonėms labai reikėdavo. Žavesį kelia archyvuose išlikę B. K. Balučio laiškų tautiečiams nuorašai, kur jis labai detaliai aprašo, kaip suinteresuotas žmogus gali greičiau ir neklaidžiodamas surasti Lietuvos pasiuntinybę, DBLS būstinę ar lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčią Londone. Pokalbiuose ir tuose pačiuose laiškuose tautiečiams įkvėpdavo daugiau tikėjimo sulaukti Lietuvos nepriklausomybės, viltį sugrįžti į Tėvynę. Išeivijos žmonėms įspūdį darė jo nesavanaudiškas darbas Lietuvai, neišpasakytas jo kuklumas, nuoširdumas. Žmones traukė ir jo linksmas būdas, komunikabilumas, gyvenimiška patirtis bei didžiulė išmintis. Neatsitiktinai visus svarbiausius darbus Britanijos lietuvių veikėjai dažnai darė pasitardami su B. K. Balučiu. Buvo galima išgirsti išeivijos tarpe paleistą mintį: „Ką tuo klausimu pasakys Balutis?“. Londono lietuviai ir DBLS visuomet kviesdavo jį į savo renginius. Jeigu tik leisdavo sveikata, B. K. Balutis stengėsi dalyvauti. Gyvu žodžiu ar raštu sveikindavo tokius lietuvių susitelkimus, linkėdavo broliškai tartis, priimti išmintingus sprendimus, kurie teiktų garbę patiems lietuviams ir naudą Tėvynei Lietuvai. Lietuvos pasiuntinybė Londone su B. K. Balučiu priešakyje lietuvių išeiviams buvo mažas, bet ryškiai šviečiantis Lietuvos nepriklausomybės vilties žiburėlis, lietuvybės centras. Jis pats tikėjo sulauksiąs Lietuvos nepriklausomybės, bet, deja... Paskutinis žodis, ištartas prieš mirtį, buvo „Lietuva“.
