1918 metų Nepriklausomybės akto signataro K. Šaulio biblioteką nupirkau 1992 metais. Tiksliau - jos dalį. Knygos buvo ženklintos parašu. Tuo metu kiekvieną dieną namo aš pareidavau su pilna kuprine knygų. Kartais, kai kuprinė būdavo sunki, aš iš knygyno eidavau jau tiesiai namo pro Aleksoto tiltą. Vėliau teko visas K. Šaulio knygas išdovanot ar parduot. Nes apsikroviau knygomis tiek, kad tiesiog nebuvo kur jų dėt. V. Staniulis pastebėjo, kad aš mėgstu dovanas. Bet vienu metu aš ir pats nemažai knygų dovanodavau. Nustojau dovanot tik tada, kai iš mano dovanų kelis kartus buvo pasijuokta. Dabar dovanoju tik tuo atveju, jei tikiu, kad mano dovana bus įvertinta. Tačiau su paskutinės K. Šaulio knygos pardavimu susijusi viena nemaloni istoriją, kurią aš šiandien pasakoju kaip anekdotą. Parduodamas ją aš bandžiau parduot ne tik kaip knygą, bet ir joje buvusį autografą. Pirkėjas už šį autografą mokėt nesutiko. Kadangi autografas buvo ne pačioje knygoje, bet įrišimo priešlapyje, tai paėmė ir išplėšė tą priešlapį. Žinoma šiandien aš būčiau protestavęs, bet tada - to nepadariau, paėmiau pinigus ir priešlapį. Beje, vėliau priešlapį su autografu aš pirkėjui padovanojau. Tai liudija, kaip Lietuvoje nevertinami autografai ir koks vingiuotas gali būti tapimo bibliofilu kelias. Perkant knygas ir garsių asmenybių autografus niekada nebuvo jokios konkurencijos. Nusipirkau absoliučiai viską. Tik vieną kartą atsirado konkurentas. Bet apie šį išskirtinį atvejį - kitą kartą. O dabar pristatom K. Šaulio autografą ant įdomaus dokumento. Tai pravoslavų religijos išsižadėjimo dokumentas.
