Šiemet minime žymaus pedagogo, chorvedžio, publicisto, visuomenės veikėjo Antano Vokietaičio (1877–1950) 140-ąsias gimimo metines, todėl siūlom įsigyt šį vertingą istorinį dokumentą, susijusį su šia asmenybe. Jo ir brolio Juozo vardu pavadinta gatvė Žaliakalnyje. Brolių nuopelnų šaliai ir Kaunui sąrašas – įspūdingas.
Nuo 1919 m. A.Vokietaitis dirbo Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, o 1932–1938 m. – Kauno miesto pradinių mokyklų inspektoriumi. Šios pareigos buvo sunkios ir atsakingos. Reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais ir kt. 19 metų jis važinėjo po Lietuvos miestų ir miestelių pradines mokyklas ir tikrino mokytojų darbą. Ir tai darė ne formaliai, o suteikdavo mokytojams praktinių patarimų, aiškindavo kaip mokymo procesą susieti su vaizdinėmis mokymo priemonėmis, o nesant jų – patiems pasigaminti. Visada pabrėždavo didelį vaizdinio mokymo pranašumą prieš abstraktų, žodinį. Patarė, kaip pamokoje panaudoti kraštotyrinę medžiagą.
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais labai trūko kvalifikuotų mokytojų. Tą problemą padėjo spręsti 1919 m. organizuoti vasaros mokytojų kursai, kuriems vadovavo ir juose dėstė A.Vokietaitis. Pedagogų kvalifikacijos kėlimo kursai buvo daugiau bendrojo lavinimo pobūdžio ir padėjo atlikti mokytojų parengimo funkcijas. Nuo 1922 m. mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai įgavo specializuotą pedagoginį, metodinį, praktinį pobūdį. Juos siekta labiau suderinti su pradinės mokyklos poreikiais.
A.Vokietaičio nuomone, tikras inteligentas negali būti abejingas muzikai, menui, grožiui. Kiekvieno pedagogo pareiga – skatinti jaunimą domėtis ir pamilti teatrą, dainą, meną.
Kad jam rūpėjo grožis, estetika, menas, galime suprasti iš vieno jo gyvenimo epizodo, kai A.Vokietaitis dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos direktoriumi (1938–1944). A.Vokietaitis atkreipė dėmesį, kad mokyklų aplinka gana niūroka, kad reikėtų ją praskaidrinti meno kūriniais – paveikslais. Pasirūpino, kad Ukmergės savivaldybė skirtų lėšų ir 1942 m. žiemą Ukmergės burmistras Stasys Martinaitis, dailininkas Petras Tarabilda, mokytojas J.Žemaitaitis ir A.Vokietaitis išvyko į Kauną pas Antaną Žmuidzinavičių. Dailininkas maloniai juos priėmė savo kabinete ir prie kavutės aptarė ir susitarė, kaip A.Žmuidzinavičiui tarpininkaujant iš Kauno dailininkų nupirkti per 100 paveikslų.
Netrukus tie paveikslai jau kabėjo vienoje Ukmergės mokyklų salėje – tai buvo bene pirmoji dailės paroda Ukmergėje. Vienas didžiausių Petro Kalpoko tapybos darbų "Sielininkai" papuošė Ukmergės gimnazijos vestibiulį.
A.Vokietaitis buvo didelis Lietuvos patriotas, profesionalus pedagogas ir aktyvus visuomenininkas. Dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos, Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos ir kitų draugijų veikloje. Pedagogikos klausimais rašė straipsnius ir publikavo periodinėje spaudoje "Naujoji mokykla", "Švietimo darbas", "Tautos mokykla" ir kt. Su dideliu entuziazmu organizavo pradinių mokyklų moksleivių dainų ir sporto šventes, iškylas, ekskursijas, vasaros stovyklas.
1938 m. A.Vokietaičio iniciatyva buvo organizuota didelė Kauno miesto pradinių mokyklų moksleivių sporto ir dainų šventė, kurioje dalyvavo 3 000 mokinių, bei Kauno miesto pradinių mokyklų pedagoginė paroda.
A.Vokietaitis buvo didelis autoritetas mokytojams. Visus stebino jo nepaprastas punktualumas. A.Vokietaitis sakydavo, kad didžiausia žmogui duota brangenybė – tai laikas ir niekam nevalia juo piktnaudžiauti.
