Aprašymas
Šiais metais minime legendinio Lietuvos katalikų pogrindžio periodinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ 40 – metį. Šis 1972 m. Simne Sigito Tamkevičiaus iniciatyva pasirodęs leidinys keldavo daug problemų to meto sovietinės imperijos režimui, kuris tuo metu kaip tik ieškojo kompromiso su Vakarų demokratinėmis valstybėmis ir buvo pasirašęs žmogaus teisių susitarimus. Todėl žinios apie KGB represijas prieš tikinčiuosius, ypač pasiekiančios Vakarų pasaulio informacines priemones, transliuojamos ir radijo kanalais, buvo tikrai neparankios ir nenaudingos sovietų režimui.
Per sovietų okupaciją Lietuvoje ypač didelį vaidmenį į atliko du periodiniai leidiniai – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir atgaivinta „Aušra“. Garsiojo pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų“ atsiradimo pradžia buvo slapti Pietų Lietuvos kunigų susirinkimai. Per juos sutarta registruoti faktus, kaip katalikų bažnyčią Lietuvoje persekioja įvairiose vietovėse sovietiniai veikėjai, ypač parsidavę mokytojai. Vėliau ta informacija skelbta užsienio lietuvių laikraščiuose ir per įvairias užsienio informacijos priemones, ypač per Vatikano radiją. Tai bent iš dalies padėdavo tramdyti persekiotojus, kadangi jie nenorėdavo išgarsėti visame pasaulyje. Pareigūnai ėmė vengti žiaurių, net sovietiniams įstatymams prieštaraujančių išpuolių, kadangi gaudavo nurodymų net iš Maskvos nedaryti sovietų valdžią kompromituojančių išsišokimų. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, gąsdinusiu partijos veikėjus . „Kronikos“ leidėjai ir pagrindiniai platintojai buvo kunigai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis. Pirmasis ,,Kronikos” numeris pasirodė Simne . Leidėjams padėjo visas būrys kunigų, tarp kurių buvo ir Pranas Račiūnas. „Kroniką“ perspausdindavo įvairūs žmonės rašomomis mašinėlėmis, todėl išleisti didesnį tiražą buvo nelengva. Manoma, kad dalį savilaidos leidinių ar jų tekstų daugindavo ir platindavo patys skaitytojai .
1972 – 1988 m. iš viso ėjo 22 periodiniai pogrindžio leidiniai, iš kurių net 11 - katalikiški .
Kun. P. Račiūną ypač domino Rusijos carų ir sovietinių ateistų priemonės siekiant nutautinti ir nukatalikinti Lietuvą, o reikėjo dirbti priešingą darbą. Idealu jam čia tapo vyskupas Motiejus Valančius, be galo aukšto lygio diplomatas, puikiai suvokęs, kad tokiam galingam režimui jėga priešintis neįmanoma, reikia ieškoti kitokių kelių. Tiesa, kai kurių savo meto veikėjų Valančius liko nesuprastas.
Panaši problema iškilo ir klebonui P. Račiūnui, kai 1976 m. gavo kvietimą dalyvauti Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Filadelfijoje. Ne vienas tuometis kunigas, kovojantis už bažnyčios teises, priešinosi. Vadovavosi tokia nuomone, kad kelionę galima pateisinti, jei kunigas Račiūnas ten viešai pasisakytų prieš sovietų valdžios vykdomą Lietuvos katalikų bažnyčios persekiojimą. Bet tokiu atveju šis jau nebūtų galėjęs grįžti į Lietuvą arba sugrįžusio lauktų naujas areštas ir bylos.
Per šią kelionę susitarta, kaip amerikiečių veikėjai galėtų padėti Lietuvos bažnyčiai. Nuo tada jie prisidėjo prie pogrindžio leidinių įvairiapusio rėmimo, „Kronika“ pradėta leisti įvairiomis svarbiausiomis užsienio kalbomis. Amerikos vyskupams nepatiko, kad „Kronikoje“ daug vietos skiriama nacionaliniams Lietuvos klausimams, o ne religijai. Todėl pasiūlyta leisti kitą periodinį leidinį. Kunigas Pranas Račiūnas kaip idealu vadovavosi ne tik Motiejumi Valančiumi, bet ir Jono Basanavičiaus „Aušra“, todėl grįžęs į Lietuvą nutarė atgaivinti „Aušrą“. Sutikęs S. Tamkevičių, Račiūnas išdėstė jam savo sumanymą ir perdavė kai kuriuos parengtus straipsnius. . Kunigas S. Tamkevičius pritarė tam ir sutiko leisti „Aušrą“ šalia „Kronikos“. Taip tos pačios leidėjų grupės pradėta redaguoti ir leisti naujoji „Aušra“. Straipsnius leidiniui kunigas P. Račiūnas rašydavo Paluobių klėtelėje. Nuo penkto numerio leidimą Račiūnas patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Reikia stebėtis, kaip, esant tokiai daugybei saugumo užverbuotų agentų, jiems nepavyko surasti „Aušros“ redaktorių ir ją likviduoti. Išleistas 61 numeris. Tačiau „Aušros“ sukūrimas sutrukdė kunigui Pranui Račiūnui tapti vyskupu. Tais laikais Lietuvos vyskupus tvirtindavo saugumas ir Račiūno kandidatūra buvo atmesta, prisiminus jo sąsajas su „Aušra“. Atitinkamai klebonas P. Račiūnas ir kiti turiėję didžiulį autoritetą kunigai įtakodavo Lietuvos vyskupų skyrimus Vatikane, įspėdami popiežių, kokio kandidato negalima šventinti vyskupu.
Tačiau kun. P. Račiūno darbai buvo svarbesni, nei vyskupo pareigybė, kurios jam neteko turėti. Parengti leidiniai padėjo atkreipti daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir jos gyventojų beteisiškumą. ,,Kronika” daug prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiu tarptautinės politikos veiksniu. Per visą okupacijos periodą sovietinei valdžiai taip ir nepavyko katalikų bažnyčios valdymo perimti į savo rankas. Pagrindinė priežastis – būtinybė SSRS pasauliui rodytis demokratine valstybe. Ne paskutinė priežastis – tai ir tokie dvasininkai kaip P. Račiūnas, kurių darbas rėmėsi žmonių drąsa. Daugybę gražių epitetų galima pritaikyti Pranui Račiūnui: dvasios fronto karys ir atgimimo šauklys (V. Landsbergis), katalikiškos veiklos strategas (M. Bloznelis) .
