Rimutė Jablonskytė – Rimantienė gimė 1920 m. spalio 25 d. Kaune, žymaus Lietuvos istoriko Konstantino Jablonskio (1892–1960) ir matematikės Sofijos Landsbergytės – Jablonskienės (1886–1974) šeimoje. 1938 m. baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją.
1938–1946 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. 1942 m. apgynė diplominį darbą „Stambieji titnaginiai dirbiniai ir kampininės kultūros klausimas Lietuvoje“.
Dar mokydamasi pradėjo dirbti M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (1942–1960 m. Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus mokslinė bendradarbė, vėliau – vyr. saugotoja, galiausiai – Archeologijos skyriaus vedėja).
Baigusi studijas, dėstytojavo Vilniaus ir Kauno universitetuose, o nuo 1960 m. iki 1999 m. vidurio darbavosi Lietuvos istorijos institute. 1962 m. R. Rimantienė apgynė daktarės disertaciją „Pirmykštis Lietuvos teritorijos apgyvendinimas“. 1994 m. už nuopelnus Lietuvos mokslui habilituotai daktarei R. Rimantienei paskirta valstybinė premija. Sistemingai ir energingai dirbdama, kasinėdama archeologijos paminklus bei studijuodama daugiausia jos tėvo Konstantino Jablonskio surinktą medžiagą, ji atskleidė mokslui seniausią Lietuvos istorijos tarpsnį – nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo iki vietinių kultūrų susiformavimo. Konceptualaus pobūdžio monografija „Lietuvos paleolitas ir mezolitas“ yra kertinis veikalas, padėjęs pagrindus Lietuvos paleolito ir mezolito sampratai.
Sekantis etapas – keletas dešimtmečių vieno iš sudėtingesnių bei įdomiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – neolito bei žalvario amžių tyrinėjimų. Surengta dešimtys archeologinių ekspedicijų Vakarų ir Pietų Lietuvoje, sukaupta ir išnagrinėta gausi archeologinė medžiaga, parengtos keturios monografijos („Šventoji: Narvos kultūros gyvenvietės“. Vilnius, 1979; „Šventoji: Pamarių kultūros gyvenvietės“. Vilnius, 1980; „Nida: Senųjų baltų gyvenvietė“. Vilnius, 1989; „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“, 2005), daugybė mokslinių straipsnių ir pranešimų. Lygiagrečiai rašomas ir pats reikšmingiausias R. Rimantienės kūrinys, atskleidžiantis 8000 metų laikotarpio istorinę panoramą – „Akmens amžius Lietuvoje (Vilnius, 1984). Knyga susilaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir greit tapo bibliografine retenybe. Antrasis, smarkiai papildytas knygos variantas skaitytojus pasiekė po dvylikos metų (Akmens amžius Lietuvoje“. Vilnius, 1996).
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atsivėrė platesnės galimybės ryšiams su Vakarų Europos archeologais. Netrukus paaiškėjo, jog Vakaruose mūsų archeologų veikla menkai tebuvo žinoma. Rimutės Rimantienės straipsniai žinomiausiuose archeologiniuose leidiniuose (The Neolithik of Eastern Baltic // Journal of World Prehistory, vol. 6, No.1, 1992, p. 97–143; Neolithic hunter – gathereres at Šventoji in Lithuania // Antiquty, vol. 66, No. 251, June 1992, p. 367–376; Holocene Changes in the Palaeoecological Conditions of th Lithuanian Coast around the Šventoji Settlement // Pact. 50 – II. 10, p. 185–196 (kartu su Meilute Kabailiene) ir kt. sukėlė didelį susidomėjimą kolegų užsieniečių tarpe ir susilaukė puikaus įvertinimo. Vokietijoje išleistas dar vienas „Akmens amžiaus Lietuvoje“ variantas (Die Steinzeit in Litauen. Bericht der Romisch – germanichen Kommission, 75, 1994, Mainz am Rhein).
Mokslininkė daug keliavo, skaitydama pranešimus tarptautinėse konferencijose Danijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje. Skaitė paskaitas Stokholmo, Upsalos ir Freiburgo universitetuose.
Lietuvos istorijos institute Rimutė Rimantienė dirbo iki 1999 m., šiuo metu – pensininkė.
Vokiečių archeologijos instituto narė korespondentė.
1949 m. liepos 30 d. ištekėjo už Juozo Rimanto (iki 1940 m. Slapšinsko) (1908–1973), žymaus Lietuvos bibliografo ir bibliotekininko. Sūnūs Augis (gimęs 1951 m.), Rytis (gimęs 1953 m.), duktė Dovilė (gimusi 1955 m.).
