Stovis-scan. Geras.
Dydis - 18/12,5 cm. 76 psl.
Leido Lietuvos katalikių moterų draugija. Kaunas.
Spaudė "Žaibo" spaustuvė. 1932m.
Medicininė, šviečiamoji brošiūra.
Vanda Mingailaitė-Tumėnienė (1880 m. sausio 8 d. Šlavėnuose – 1976 m. kovo 24 d. Čikagoje, JAV) – pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė, visuomenės veikėja, profesorė.
1928–1937 m. vadovavo Pediatrų sekcijai, aktyviai dalyvavo ir skaitė paskaitas gydytojų suvažiavimuose, tarptautiniuose vaikų pediatrų kongresuose Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje. Rengė vaikų ligų ir motinos apsaugos kursus gydytojams, organizavo kovos su epidemijomis punktus. Aktyviai dalyvavo „Pieno lašo“, „Kūdikių gelbėjimo“, „Kovos su džiova“, „Motinos ir vaiko“ ir kitų draugijų veikloje.
1921 m. įsteigus Lietuvos abolicionistų draugiją, 1921–1924 m. pirmoji jos pirmininkė. 1928 m. su Gabriele Petkevičaite-Bite įkūrė Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjungą, ji išrinkta pirmąja sąjungos pirmininke, parengė ir 1929 m. išleido sąjungos įstatus. 1937 m. vasario 22 d. subūrė Lietuvos vaikų ligų gydytojų draugiją. Steigiamajame susirinkime tik 8 pediatrai priimti tikraisiais draugijos nariais. V. Tumėnienė išrinkta pirmąja jos pirmininke, šias pareigas ėjo iki 1940 m., kai dėl sovietinės okupacijos draugijos veikla nutrūko. [3] Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. V. Tumėnienė buvo persekiojama, sanatorija nacionalizuota, iš jos konfiskuotas automobilis „Chevrolet“. [4]
1944 m. liepos pradžioje pasitraukė į Vakarus, vasarą gyveno Vienoje (Austrija), paskui persikėlė į Slovakiją. 1944–1945 m. dirbo Znaimo ligoninėje, ten organizavo vaikų ligų skyrių. Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, vėl traukėsi į Vakarus, kelis mėnesius gyveno Austrijos kalnų kaimuose, kol 1945 m. persikėlė į Vokietiją. 1946 m. pusmetį dirbo Šveningeno (Schwenningen) lenkų pabėgėlių stovyklos Raudonojo Kryžiaus ambulatorijos gydytoja, 1946 m. pabaigoje pakviesta organizuoti vaikų tuberkuliozės sanatoriją Niurnberge (Vokietija). 1946–1947 m. dirbo vaikų ligų gydytoja Niurnbergo vaikų ligoninėje, ten įkūrė 200 vietų vaikų sanatoriją ir buvo jos vedėja. 1947–1948 m. pusmetį dirbo Heilbronno ligoninėje, kur vadovavo 100 vietų vaikų ligų skyriui. 1948 m. grįžo į Niurnbergą ir 1948–1949 m. dirbo vaikų sanatorijos vedėja.
1949 m. persikėlusi į JAV, 1949–1950 m. gyveno skurde, ieškodama kokio nors darbo bei pragyvenimo šaltinio. 1950–1954 m. laikinai dirbo Diksono (Dixon, Ilinojaus valstija) ligoninėje vaikų ligų gydytoja. Atleista iš valstybinės ligoninės dėl amžiaus ir negavusi teisės verstis privačia praktika, 1954 m. iš medicininės veiklos pasitraukė. 1955 m. gavo JAV pilietybę. Senatvę praleido Čikagoje, sesers šeimoje. Parašė ir išleido knygų ir brošiūrų pediatrijos, sveikos gyvensenos populiarinimo klausimais, senatvėje rašė atsiminimus. 1953 m. už nuopelnus Lietuvos medicinai išrinkta Niujorko lietuvių gydytojų draugijos garbės nare, 1954 m. – Amerikos lietuvių gydytojų draugijos Čikagoje garbės nare. [5]
