Stovis-scan. Retas. Originalas.
Laikinai sutvirtintas, prieš galutinę restauraciją.
Matoma nuotraukose.
Dydis - 42/52.5cm.
Šventės tęsiasi....
Naujųjų Metų progą išstatau dar vieną ypač retą žemėlapį.
Tai originalus Kauno žemėlapis. Išleistas 1904 metais.
Statau nuo 1 Euro. Te nugali stipriausias !
Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji sostinė. Kauno miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras.
Gyvenvietė Neries ir Nemuno santakoje buvo įkurta vėliausiai X a. Manoma, kad Kaunas minimas 1030 m. arabų aprašymuose. 1140 m. arabų geografas al Idrisijus šiose vietose mini Qaynu arba Qanys gyvenvietę, kuri galėjo būti dabartinio Kauno vietoje. Santakos gyvenvietės teritorijoje XIV a. viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis. Kryžiuočių heroldo Vygando Marburgiečio kronikoje Kauno gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1361 m. Miestui 1408 m. suteikus Magdeburgo teises ir įkūrus jame Hanzos kontorą, sparčiai plėtojosi prekyba ir amatai. XV a. pradžioje tai buvo vokiečių pirklių miestas, o XVI a. pabaigoje Kaunas tapo vienu iš geriausiai suformuotų LDK miestų. 1539 m. jis pavaizduotas Olaus Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“.
T. Makovskio Kauno panorama, XVII a. pr.Dėl XVII a. viduryje prasidėjusių karų ir epidemijų, Kauno plėtra labai sulėtėjo. Miesto ekonomika atsigavo XIX a., 1843 m. tapus Rusijos gubernijos centru, nutiesus geležinkelį ir pradėjus veikti pirmajai elektrinei. Miesto kultūrinis gyvenimas pagyvėjo 1864 m. iš Varnių atkėlus Žemaičių vyskupijos centrą ir kunigų seminariją. 1876 m. gatvės apšviestos žibalinėmis lempomis, 1899 m. – elektra. 1892 m. įkuriamas teatras, 1898 m. – miesto muziejus.
1919 m. Kaune pradėjo veikti pirmoji radijo stotis Lietuvoje. XX a. tarpukario metais Kaunas stipriai išsiplėtė ir tapo svarbiausiu Lietuvos mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo centru, 1920–1939 m. buvo laikinoji Lietuvos sostinė. 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija užėmė Kauną. 1941 m. birželio 22 d. Kaune prasidėjo LAF organizuotas sukilimas prieš okupacinį režimą. Buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri birželio 23 d. paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Birželio 25 d. į Kauną įžengę vermachto daliniai rado jį išlaisvintą nuo okupantų, tačiau Laikinąją vyriausybę toleravo tik pusantro mėnesio. Po Antrojo pasaulinio karo okupacinė valdžia naikino viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, Kaunas buvo paverstas uždaru pramonės miestu. Tik prasidėjus Atgimimui mieste buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, pradėti atstatyti paminklai, grąžinti istoriniai viešųjų erdvių, įstaigų, gatvių pavadinimai.
1991 m. sausio įvykių metu sovietų kariuomenei pasikėsinus į Lietuvos valstybingumą, Kaune, taip pat prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų, budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Okupavus Lietuvos televizijos pastatus Vilniuje, iš Kauno buvo transliuojama vienintelė lietuviška televizijos programa. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1993 m. patvirtintas naujasis Kauno herbas. Miesto ekonomika palaipsniui persitvarko į paslaugas orientuotas sritis, tokias kaip logistika, transportas, turizmas, informacinių technologijų plėtra.
Kaunas buvo vienas dažniausiai minimų miestų vokiečių ordinų kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusijos kronikose.
Šiuo metu vyrauja kalbininkų nuomonė, kad miesto pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Kaunas; tokia pavardė ir dabar pasitaiko keturkampyje Jurbarkas–Jonava–Alytus–Vilkaviškis, į kurį patenka ir Kaunas. Šią versiją dar 1925 m. pateikė A. Senas, jai pritarė Pranas Skardžius ir P. Jonikas. Kas buvo tas Kaunas – nežinoma, svarstoma, kad veikiausiai tai galėjęs būti pilies valdovas. Tokią prielaidą leidžia daryti ir dabartinis pilies pavadinimas: net kauniečiai ją dažniau vadina Kauno pilimi, o ne tiesiog pilimi, nors kitos pilies Kaune ir nėra. Pats asmenvardis Kaunas kildinamas iš būdvardžio kaunus – „kuris mėgsta muštis, kautis“.
Kiek vėliau už A. Seną vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno pirminė reikšmė galėjusi būti ‘gilus’, ‘žemas’, ‘slėnyje esąs’. Jo nuomone, šaknis kaun- kilusi iš indoeuropiečių šaknies *kau-, *keu- ‘lenkti(s)’, ‘linkti’; iš čia išsirutuliojo ir reikšmė ‘žemas’ bei su ja susijusios kitos reikšmės, plg. gotų hauns ‘žemas’, vokiečių Hohn ‘pajuoka’, latvių kauns ‘gėda’. Vadinasi, šiuo atveju Kaunas kildinamas iš spėjamai buvusio, bet išnykusio būdvardžio kaunas ar kaunus ‘žemas’. Atvejų, kai vietovardis užkonservuoja anksčiau turėtus, bet jau nebevartojamus žodžius ar jų dalis, yra ne vienas, plg. Simnas (iš spėjamai išnykusio tokio paties ežeravardžio ar asmenvardžio), Stabingis (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio stabis ‘akmuo’), Kirsna (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio kirsnan ‘juodas’), Palanga, Kretinga (su kuršiškomis priesagomis -ang-, -ing-) ir kt.
Kauno vardas turi ir legendinius kilmės aiškinimus. Legendoje apie Palemoną (Bychovco kronika, XVI a.) Kauno vardas kildinamas iš Palemono viduriniojo sūnaus Kūno vardo: esą šis atsikėlęs prie Nevėžio (?) žiočių ir įkūręs miestą, kurį pavadinęs savo vardu. Istorikas Teodoras Narbutas XIX a. yra užrašęs (ar sukūręs?) legendą, jog lietuviai garbinę dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula esą stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu; Kaunį savo globėju laikę sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę auką: augalų ūglių, šaknų, porą avinų.
