Stovis-scan. Geras.
Dydis - 13,5/8,5cm. Standartinis.
Lietuva.
Jurgis Kubilius (1875 m. kovo 28 d. Armoniškiai, Liudvinavo valsčius – 1961 m. kovo 29 d. Kaunas, palaidotas Kalvarijoje) – Lietuvos karinis veikėjas, generolas leitenantas
Baigė Liudvinavo pradžios mokyklą, 1894 m. baigė Marijampolės gimnazijos 6 klases ir įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet po beveik trejų metų mokslus metė. Nuo 1900 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės 88-ajame pėstininkų pulke. 1900 m., kiek patarnavęs 102-ajame pėstininkų pulke, įstojo į Vilniaus karo mokyklą, ją baigė 1902 m. Suteiktas paporučiko karinis laipsnis. Tarnavo 101-ajame pėstininkų pulke. 1904 m. rugsėjo – 1905 m. balandžio mėn. su 157-ojo pėstininkų pulko kariais dalyvavo Rusijos-Japonijos kare Madžūrijoje. [1]Karui pasibaigus, tęsė karinę tarnybą 101-ajame pėstininkų pulke, 1906 m. poručikas, 1910 m. pulko štabskapitonas.
1914 m. dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose ties Varšuva ir Rytų Prūsijoje, 1915 m. Vilniaus gubernijoje ir Suvalkijoje, vėliau Galicijoje ir Rumunijoje. Karo pradžioje ėjo pulko vado pareigas turėdamas kapitono laipsnį, 1915 m. pabaigoje suteiktas papulkininkio laipsnis, nuo 1916 m. pulkininkas. 1916 m. birželio 16 d. Galicijoje, prie Čedrovo kaimo buvo kontūzytas, kuriam laikui teko palikti frontą.
1917 m. gegužės 25-29 d. Petrograde įvyko rusų armijoje tarnavusių lietuvių karių suvažiavimas, kuriame buvo iškeltas klausimas dėl tautinės kariuomenės kūrimo Rusijos teritorijoje. Po 1917 m. spalio revoliucijos Rusijoje aukšti bolševikų karininkai lietuviams pasiūlė formuoti diviziją, su sąlyga, jeigu ji kovos raudonųjų pusėje. 1917 m. gruodžio 5 d. bolševikų nutarimu Smolenske buvo suformuotas tik vienas kariuomenės lietuvių atsargos batalionas, kuriam vadovauti pakviestas J. Kubilius. Batalionas sparčiai augo ir jau 1918 m. pradžioje jame buvo 600 lietuvių kareivių. Batalionas buvo perkeltas arčiau fronto linijos – prie Mogiliovo. Tačiau bataliono vadovybei griežtai atsisakius dalyvauti atviruose mūšiuose, 1918 m. kovo 5 d. įsakymu lietuvių karių batalionas buvo išformuotas.
1918 m. gegužės 1 d. grįžo į Lietuvą, Vilniuje dirbo Tremtinių grąžinimo komisijoje, tvarkė belaisvių skyriaus reikalus. 1918 m. rudenį, kai vokiečių karinė galia dėl nesėkmių fronte ėmė silpnėti, Lietuvos valstybės taryba įsteigė Krašto apsaugos komisiją, kuriai vadovauti paskirtas Stasys Šilingas. Į Apsaugos komisiją pakviestas ir pulkininkas J. Kubilius, jam pavestas Lietuvos kariuomenės kūrimas.
Nuo 1918 m. lapkričio mėn. Apsaugos ministerijos štabo viršininkas. Jis 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė įsakymą Nr.1, kuriuo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Vėliau krašto apsaugos viršininko pavaduotojas. Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir Krašto apsaugos ministerijosviceministras generolas Kiprijanas Kondratavičius įrodinėjo, kad Lietuvai savos kariuomenės nereikia, kad jos funkcijas gali atlikti vietos milicija. Tačiau kai bolševikaipriartėjo prie Vilniaus, o Pirmojo pėstininkų pulko formavimas faktiškai įstrigo, energingo karininko J. Kubiliaus pastangomis A. Voldemaro vadovaujama Ministrų taryba buvo priversta atsistatydinti, o generolas K. Kondratavičius priverstas bėgti į Gardiną. Naujoji Mykolo Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė, paskirta 1918 m. gruodžio 26 d. sugebėjo pagreitinti Lietuvos kariuomenės kūrimą.
Nuo 1919 m. pradžios Tauragės apskrities apsaugos viršininkas. Tačiau tuometis Lietuvos krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis netrukus pasigedo gabaus karininko, nuo 1919 m. gegužės mėn. J. Kubilius Ukmergės bataliono vadas, iki 1919 m. pabaigos dalyvavo karo veiksmuose su Tarybų Rusijos kariuomenės daliniais prie Salako, Turmanto, Daugpilio. 1919 m. lapkričio 22 d. brigados generolas. 1919 m. gruodžio mėn. – 1923 m. rugsėjo mėn. (su pertrauka) Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas, nuo 1920 m. liepos mėn. dar ir Vietinės brigados vadas. Nuo 1921 m. rugsėjo mėn. ypatingųjų reikalų karininkas prie kariuomenės vado, 1922 m. gegužės – lapkričio mėn. vyr. šaulių instruktorius. 1923 m. Trečiosios pėstininkų divizijos vadas, 1923–1926 m. kariuomenės inspektorius, ypatingųjų reikalų karininkas prie krašto apsaugos ministro, Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1926 m. generolas. 1926 m. rugsėjo 1 d. galutinai atsisveikino su karine tarnyba ir išėjo į atsargą. 1926–1934 m. Kalinių globos draugijos centro valdybos pirmininkas.
Iš Wikipedijos
