Stovis-scan. Geras.
Dydis - 13,5/8,5 cm. Standartinis.
Lietuva. Iki 1945 metų.
Skyriuje - "Žymūs Lietuvos žmonės" bus statomos foto su žmonėmis kurie paliko pėdsakus Lietuvos istorijoje, kultūroje,moksle ir aplamai gyvenime. Ir nebūtinai tai bus teigiami personažai.
Tai bus mokytojai, karininkai, miškininkai, partizanai, mokslininkai, menininkai, politikai, kunigai, knygnešiai ir t.t. Visi tie, kuriuos pagimdė dosni Lietuvos žemė.
Stepas Januševičius - karininkas. 13 batalionas.
Januševičius [Stepas], leitenantas – sovietų okupacijos pradžioje 9-ojo pėstininkų pulko autobūrio vadas; 1940 07 29 paleistas į atsargą; 1942 09 16 perkeltas iš 10-ojo bataliono į 13-ąjį batalioną; vėliau jam suteiktas policijos kapitono laipsnis; 1945 m. su 13-ojo bataliono kariais buvo Kuršo grupuotėje; Vokietijos kapituliacijos išvakarėse iš bataliono pasišalino kartu su mjr. J. Semaška ir prasiveržė iš Raudonosios armijos apsupties.
Dėl lietuvių karininkų bei intelektualų pasipriešinimo nacių okupacinei valdžiai Lietuvoje nepavyko suformuoti lietuviško SS legiono, todėl 5-asis, 13-asis bei 10-asis lietuvių savisaugos frontiniai batalionai 1943 m. lapkričio 21 dieną iš Waffen-SS dalinių buvo pervesti į Vermachtą. 10-asis batalionas tuomet net pervadintas į 256-ąjį lietuvių savisaugos batalioną. Bet mūsų kariams nuo to tarnyba nepalengvėjo - netgi atvirkščiai. 1944 metų vasario mėnesį rusams pralaužus frontą ties Ilmenio ežeru bei Nau-gardu, palyginti ramios 256-ojo bataliono dienos baigėsi. B. Žymantui, kaip ir kitiems lietuvių kariams, teko trauktis epizodiškai dalyvaujant gynybiniuose mūšiuose su Raudonąja armija ir kovojant su sovietiniais partizanais. Traukiantis žuvo jau žymiai daugiau bataliono karių. Tuomet kaltelius bei peiliukus drožėjui ilgam teko atidėti į šalį ir tvirčiau imtis ginklo. Gal kiek daugiau laiko menui jaunesnysis puskarininkis galėjo skirti, kai 1944 metų kovo pradžioje batalionas buvo trumpam sugrįžęs į Kauną. Bet gegužės mėnesį jis vėl išsiunčiamas atgal į Rytus, ir visą vasarą iki rudens ties Opočka (Pskovo sritis) kovoja su sovietiniais partizanais.
Rugsėjo mėnesį, artėjant frontui, lietuvių kariai jau buvo priversti trauktis į Latviją, kur ties Liepoja ir Paviluostu saugojo Baltijos jūros pakrantę bei kovėsi pirmosiose Kuršo fronto linijose iki pat 1945 m. gegužės 8 dienos kapituliacijos. Buvusiems 5-ojo, 13-ojo bei 256-ojo lietuvių batalionų, kaip ir visiems kitiems Kuršo armijų grupės kariams, kurie, beje, niekad nelaikė savęs nugalėtais, buvo įsakyta tvarkingai sudėti ginklus ir laukti Latvijos „išvaduotojų". Kaip žinia, nemaža dalis lietuvių šiam vokiečių karinės vadovybės įsakymui iš Berlyno pakluso tik formaliai. Dalis mėgino bėgti į Švediją, o dalis, kaip majoras Jonas Semaška, kapitonas Pranas Mikelskas, kapitonas Stepas Januševičius ir kiti bandė miškais grįžti į okupuotą Lietuvą.
