Stovis-scan. Geras.
Dydis - 14/9cm. Standartas.
Augustinas Voldemaras (1883 m. balandžio 16 d. Dysnoje, Tverečiaus valsčius – 1942 m. gruodžio 16 d. Maskvoje, Rusija) – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais.
Gimė neturtingų valstiečių šeimoje. Prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę.
Baigė Tverečiaus liaudies, 1899 m. Švenčionių miesto triklasę mokyklą. Dirbo Daugėliškio valsčiaus raštinėje.
1918 m. kovo mėn. grįžo į Lietuvą, liepos mėn. buvo kooptuotas į Valstybės Tarybą. 1918 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 26 d. vadovavo I Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras ir kurį laiką – Krašto apsaugos ministras. 1918 m. lapkričio 23 d. pasirašė pirmąjį įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.
II Mykolo Sleževičiaus (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.), III Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d.), IV Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d.), V Ernesto Galvanausko (1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. birželio 19 d.) Ministrų kabinetuose buvo Užsienio reikalų ministras. 1919–1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje buvo Lietuvos delegacijos vadovas.
1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto profesorius. 1923 m. už politinį straipsnį mėnesį kalėjo Varnių darbo stovykloje.
1924 m. įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą. 1926 m. išrinktas III Seimo atstovu nuo Lietuvių tautininkų sąjungos (kartu su Antanu Smetona ir Vladu Mironu). 1926 m. vienas valstybinio perversmo organizatorių.
1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. vadovavo XIV Ministrų kabinetui, kartu buvo Užsienio reikalų ministras, nuo 1928 m. lapkričio 22 d. laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai. 1929 m. gegužės 6 d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, nušautas jį pridengęs adjutantas Pranas Gudynas.[1]
Pasižymėjo arogancija ir valdingumu. Įsitraukė į radikalios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ organizavimą. 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Smetonos nušalintas nuo ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. 1930 m. liepos mėn. internuotas Plateliuose. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą.
1934 m. birželio 7-8 d. nepavykusio karinio pučo dalyvis, nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. 1938 m. paleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. Išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. nusprendė grįžti į Lietuvą. Tik kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste bei prižiūrimas policijos. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį.
1940 m. birželio 19 d. naktiniu traukiniu iš Berlyno su žmona grįžo į Lietuvą ir tuoj pat komunistinės valdžios buvo suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kur netrukus išsiųsta ir jo žmona. NKVD kalėjime Maskvoje buvo kalinamas iki liepos 23 d. Tą pačią dieną A. Voldemaras su žmona ištremti į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam sovietinė valdžia sudarė išimtines sąlygas: miesto centre suteikė trijų kambarių butą, apstatytą naujais baldais, paskirta namų darbininkė, kas mėnesį buvo mokama 2000 rublių.[2]
1941 m., naktį iš birželio 26 į 27 d., Voldemarai buvo suimti, tardomi. A. Voldemaras buvo verčiamas prisipažinti, kad yra Vokietijos žvalgybos agentas. 1941 m. lapkričio mėn. jo tardymas buvo baigtas, byla perduota NKVD Ypatingajam pasitarimui. A. Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, tačiau frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, 1942 m. rugpjūčio mėn. jis pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. A. Voldemaras išsekęs mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje.
