Stovis-scan.
Dydis - 13,5/8,5cm.
Drąsi tarpukario mergina. Visos simpatijos skirtingos.Palangos vaizdai.Autorinės nuotraukos.
Veronika Šleivytė (1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje, Vabalninko valsčius – 1998 m. balandžio 21 d. Kaune, palaidota Antašavos kapinėse) – Lietuvos dailininkė, tapytoja, grafikė, fotografė.
Ji fotografavo daug ir visada: savo šeimą, draugus, keliones, mokinių darbų, dailės ir fotografijos parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną, darė daugybę didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius.
Veronijos Šleivytės darytų nuotraukų kolekcijoje yra išlikusių ir asmeninio turinio nuotraukų - homoromantinių ar net švelniai erotiškų nuotraukų iš intymių draugysčių su moterimis. Anot autorės tyrinėtojos A. Narušytės, tai atspindi menininkės homoseksualią lytinę orientacinę.[4]
Menininkė gana kruopščiai žymėjo savo fotografijas spaudu „Foto Vėros Šleivytės“, rašė vietas ir datas, komentavo vaizdo turinį. Po Antrojo pasaulinio karo dailininkė savo fotografijų autorystės nebežymėjo, todėl manoma, kad išlikusios nuotraukos gali būti susimaišiusios su kitų autorių darbais.
Fotografija menininkei labiausiai rūpėjo tarpukariu: ji dalyvavo fotomėgėjų judėjime, buvo žinoma kaip fotografė ir eksperimentavo su fotografijos kalba. Pirmiausiai fotografija jai buvo savo ir artimųjų gyvenimo fiksavimo priemonė. Taip įamžinti šeimos susibūrimai: per šventes ar jos atostogas. Taip pat fiksuotas jos pačios gyvenimas Kaune – dailės stud?os, našlaičių amatų mokykla, įvairių organizac?ų veikla, susibūrimai. Šleivytė paliko daugybę nuotraukų, kuriomis galėtų pasinaudoti istorikai, rekonstruodami tarpukario organizac?ų gyvenimą.
Savąjį gyvenimą fiksuojančios fotografijos yra gana tradiciškos – žmonės pozuoja sustoję ar susėdę priešais kokį nors pastatą ar gamtoje. Visi gerai nusiteikę – fotografavimas yra ypatinga proga, kartais paprasta fotografija tampa fotografės surežisuotu spektakliu. [5]
Šleivytė kūrė ir meninę fotografiją, su kurios pavyzdžiais dalyvavo parodose. Temos ir kompozic?os požiūriu jos fotografija iš esmės neišsiskyrė bendrame tarpukario meninės fotografijos kontekste. Vyrauja lyrika. Išliko šimtai jos negatyvų ir fotografijų, kurie saugomi ir sisteminami Kupiškio etnografijos muziejuje.
