Stovis-scan. Geras.
Dydis - 13,5/8,5cm.
1919m.
Juozas Purickis (1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemis, Jiezno valsčius, Trakų apskritis, Rusijos imperija – 1934 m. spalio 25 d. Kaunas) – Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas.
Gimė penkių sūnų valstietiškoje šeimoje. Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 metus dirbo tėvo ūkyje.
Juozas Purickis jaunystėje
1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje pasižymėjo kaip gabus literatas, besidomintis Lietuvos istorija ir socialiniais mokslais. 1912 m. aukso medaliu baigė Peterburgo dvasinę akademiją ir gavo teologijos magistro laipsnį. 1913–1918 m. išgalvota Korybuto pavarde studijavo Fribūro universitete istoriją, filosofiją ir visuomenės mokslus. 1919 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“.
Šveicarijoje dalyvavo Lietuvos informacijos biuro, Lietuvos atstatymo draugijos ir kitų lietuvių politinių organizacijų darbe, 1916–1919 m. provokiško žurnalo „Litauen“ redaktorius.
1918 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą narius. Sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius.[1]1918 m. rudenį Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. pirmasis oficialus atstovas prie Vokietijos vyriausybės.
1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose. [2]
1920 m. birželio 19 d. – 1921 m. gruodžio 12 d. VI Kazio Griniaus ministrų kabinete – užsienio reikalų ministras. Liucijui Želigovskiui užgrobus Vilnių, apvažinėjo Vakarų Europos valstybių sostines, įrodinėdamas Lietuvos teises į Vilnių. Pirmasis iškėlė Baltijos valstybių sąjungos idėją, aktyviai dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1921 m. vadinamojoje „Sacharino byloje“ buvo apkaltintas spekuliacija, nelegaliu meno vertybių supirkimu, iš pareigų turėjo pasitraukti, jas užleisdamas Petrui Klimui. 1925 m. vasario mėn. Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.[3]
