Stovis-scan.
Originalas. Nevalyta.
Dydis - apie 15 mm.
Retesnė - Lietuvos pėstininkų 21 pulkas.
1812 m. antrojoje pusėje, įkūręs Lietuvoje vietinę administraciją, Napoleonas jai nurodė kurti karinius dalinius ir reguliariąją kariuomenę, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Prancūzijos kariuomenės vadovybei. Per penkis mėnesius Vyriausybės komisija ir Karo komitetas, prižiūrimas Prancūzijos paskirto Lietuvos generalgubernatoriaus, formavo žandarmeriją, miestuose tautines gvardijas bei milicijos dalinius ir reguliariąją kariuomenę. Buvo užsibrėžta Lietuvoje suformuoti penkis pėstininkų pulkus, du pėsčiųjų jėgerių pulkus, septynis kavalerijos pulkus, vieną eskadroną ir vieną raitosios artilerijos pulką, tačiau jų formavimą stabdė sumaištis krašte. Nebaigti formuoti Lietuvos daliniai kartu su prancūzų pajėgomis turėjo apsaugoti pakrikusios Didžiosios armijos užnugarį nuo iš pietryčių pusės artėjančios priešo kariuomenės ir dalyvavo Koidanovo mūšyje dėl Minsko, ėjo į pagalbą besikeliančioms per Berezinos upę pagrindinėms pajėgoms, gynė Vilnių. Nuostoliai, patirti 1812 m. lapkritį-gruodį, buvo katastrofiškai dideli. Kaip atskiri kariniai vienetai toliau veikė 17-asis ir 19-asis ulonų pulkai, 18-asis, 20-asis ir 21-asis pėstininkų pulkai. Kiti pasitraukę lietuviški daliniai buvo prijungti prie lenkų pulkų ir kartu su jais kovėsi Napoleono pusėje iki pat 1814 m. Tačiau savo vardų jie neprarado. Sugrįžę į Lenkijos teritoriją (papildyti užsienio valstybių rekrūtų), reguliarieji pulkai sudarė mažiau nei ketvirtąją dalį karių skaičiaus, kuris buvo 1813 m. pradžioje pasitraukus iš Lietuvos.
.
