Stovis - scan. Originalas. Retas.
Be auselės.
Diametras - apie 22 mm.
Iš Lietuvos..........
Averse - advokatas Labori, Reverse - rašytojas Emilis Zolia. Jie buvo Alfredo Dreifuso gynėjai.
Alfredas Dreifusas (Alhed Dreyfus) – Prancūzijos armijos karininkas, neteisingai apkaltintas šnipinėjimu. Alfredo Dreifuso (1859 – 1935) byla sukrėtė visą Prancūziją ir sužadino viso pasaulio žmonių nepasitikėjimą Prancūzijos specialiosiomis tarnybomis, kuris, deja, neišnyko iki šiol.
Kilęs iš Elzaso žydų šeimos, A.Dreifusas ir jo tėvai paliko provinciją po to, kai 1871 metais ji buvo aneksuota vokiečių, laimėjusių Prancūzijos–Prūsijos karą. Šeima persikėlė į Paryžių, kur A.Dreifusas lankė Politechnikos mokyklą, o paskui nuėjo tarnauti į armiją. Jis baigė karinę mokykla puikiais pažymiais, ir, atrodė, kad ateityje jo laukia sėkminga karinė karjera.
Bet 1894 spalį jis buvo apkaltintas perdavęs Prancūzijos armijos paslaptis Vokietijos kariniam atašė. Kaltinimas buvo grindžiamas anoniminiu rašteliu, kurį rado Antrojo biuro (Prancūzijos specialiosios tarnybos, atsakingos už išorinę karinę žvalgybą ir kontržvalgybą) statistikos ir karinės žvalgybos sekcijos agentas.
Pasirodė, kad agentas – Vokietijos ambasados Paryžiuje valytoja, reguliariai perdavinėjusi savo kuratoriui prancūzui ambasados popierių šiukšliadėžės turinį. Viename iš jos gautame laiške ambasados bendradarbis, atsakingas už žvalgybą prieš Prancūziją, rėmėsi kažkokiu „niekšeliu D.“, kuris gavo jam Prancūzijos karinius planus.
Remiantis gana abejotinais ir aiškiai sufabrikuotais įkalčiais, surinktais prieš A.Dreifusą, buvo nuspręsta, kad „D“ – tai ne kas kitas, o jis. 1895 metais jis slapta stojo prieš karinio tribunolo teismą ir buvo pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo. A.Drefusui teko ištverti gėdingiausią ir labiausiai žeminančią garbės ir orumo atėmimo ceremoniją: jį nuvedė pro rikiuotę, nuplėšė nuo munduro karininko ženklus, sulaužė virš galvos špagą ir gėdingai pašalino iš armijos. Kalėti buvo išsiųstas į prastos šlovės koloniją Velnio saloje Prancūzijos Gvianoje.
1896 metais statistikos sekcija sučiupo vokiečių žvalgo raštelį, adresuotą majorui Ferdinandui Esterchazi iš Prancūzijos Generalinio štabo. Tyrimas aiškiai įrodė, kad šnipas buvo būtent šis majoras, o ne A.Dreifusas. Tačiau naujus įkalčius buvo nutarta nuslėpti, o bylą užgniaužti. Vėliau karinio tribunolo pseudo teismas F.Esterchazį išteisino, o karininkas, suradęs tą raštelį, atleistas iš armijos.
1989 metais romanistas Emilis Zolia paskelbė laikraščiuose atvirą laišką Prancūzijos prezidentui skambiu pavadinimu „Aš kaltinu!“ („J‘accuse“), kuriame apkaltino armiją, kad ši „pakišo“ A.Dreifusą. A.Dreifuso byla tuo tarpu poliarizavo Prancūzijos visuomenę. Kairieji jį palaikė, dešinieji koneveikė. Visuomenės nuomonei spaudžiant ši byla buvo persvarstyta.
1899 metais apeliacinis teismas panaikino pirminį nuosprendį A.Dreifusui, ir, nors jis nepanaikino visiškai jam ankstesnių kaltinimų, nauji įkalčiai privertė Prancūzijos prezidentą amnestuoti nuteistąjį.
A.Dreifusas padavė ieškinį, kad jis būtų atstatytas su karininko laipsniu, kuris pagaliau buvo patenkintas 1906 metais. Po metų jis pasitraukė iš armijos, turėdamas kapitono laipsnį, bet grįžo į karinę tarnybą prasidėjus pirmajam pasauliniam karui.
