Stovis - scan. Geras.
Diametras - 34 mm.
Vokietija.
Albertas Šveiceris (1887 m. sausio 14 d. – 1965 m. rugsėjo 4 d.) – vokiečių-prancūzų teologas, muzikologas, vargonininkas, gydytojas, misionierius, filosofas, Nobelio taikos premijos laureatas (1952 m.)
1905 m. pradėjo studijuoti mediciną tame pačiame Strasbūro universitete su tikslu išvykti kaip misionierius į Centrinę Afriką. 1913 m., pabaigęs studijas, persikėlė į dabartinio Gabono teritorijoje esantį Lambarenės miestą. Ten įsteigė ligoninę, ją suprojektavęs pagal tradicinio kaimo modelį, ir pradėjo gydyti vietinius žmones. Po pusantrų metų veiklą teko nutraukti dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, Šveiceris su žmona buvo deportuoti į Prancūziją.
Pasibaigus karui, Šveiceris tęsė medicinos studijas Strasbūre ir rinko lėšas sugrįžimui į Lambarenę. Per tą laiką taip pat išleido keturias knygas: vieną apie darbą Afrikoje, dvi filosofinio pobūdžio ir vieną apie pasaulio religijas.
1924 m. Šveiceris sugrįžo į Lambarenę ir atkūrė buvusią ligoninę. Palaipsniui ji išaugo iki 70 pastatų komplekso, kuriame dirbo medikai savanoriai iš įvairių šalių. Šveiceris Lambarenėje liko gyventi ir dirbti iki savo gyvenimo galo – 1965 m. rugsėjo 4 dienos.
Už savo aktyvią labdaringą veiklą Šveiceris buvo pagerbtas įvairiais apdovanojimais, įskaitant 1952 m. gautą Nobelio taikos premiją. Jos pinigus Šveiceris panaudojo ligoninės praplėtimui.[1]
Šveiceris taip buvo žinomas kaip atominių ginklų ir jų bandymų kritikas, pacifistas, vegetaras.
