Stovis - scan. Geras.
Diametras - 32 mm.
Vokietija.
1922 m. viduryje staiga pradėjo blogėti ekonominė situacija, augti infliacija. Blogėjant ekonominei padėčiai, Vokietija nutraukė reparacijų mokėjimą, anglių tiekimą Prancūzijai. Ši kartu su Belgija, atsakydama į tiekimų nutraukimą, 1923 m. sausio mėn. užėmė Rūro sritį. Tačiau iš okupacijos nieko nelaimėjo – kalnakasiai atsisakė dirbti. Rūro okupacija dar labiau pagilino krizę Vokietijoje. Šalis neteko apie 70 proc. anglių, 50 proc. ketaus. Infliacija pasiekė pasaulyje lig tol nematytą lygį. Kasdienių prekių kainos buvo skaičiuojamos milijardais. Valstybės biudžeto pajamos 1923 m. buvo dešimteriopai mažesnės už išlaidas. Pinigai nustojo vertės. Spaustuvės nebespėjo jų spausdinti. Dėl pinigų trūkumo darbininkai negaudavo atlyginimų. Sutriko prekyba, sustojo transportas, apmirė visa ūkinė veikla. Milijonai žmonių pajuto bado grėsmę.
Ministrų kabinetas, kuriam valdant kilo krizė ir buvo užimtas Rūras, atsistatydino. Naujoji vyriausybė, vadovaujama nuosaikios Vokiečių liaudies partijos lyderio G. Štrezemano, pakeitė politiką. Ji, įrodinėdama, kad Vokietija nepajėgi, nors ir norėtų, mokėti reparacijas, išsprendė Rūro problemą. Prancūzai pasitraukė. Vėliau buvo įvykdyta ir finansų reforma Markė tapo tvirta valiuta. Reichsmarkė prilygo 1 mlrd. infliacinių markių. Pradėjo kilti gamyba. Ūkinis gyvenimas normalizavosi. Įveikti ekonominę ir jos nulemtą politinę krizę Vokietijoje buvo suinteresuotos ir kitos šalys. JAV pagal „Daueso planą“ 1924-1928 m. suteikė Veimaro Respublikai apie 30 mlrd. markių paskolų. 1929 m. Vokietijos pramonės gamybos apimtis pralenkė ikikarinį lygį 17 proc., o eksportas daugiau kaip trečdaliu. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Vokietija vėl tapo ekonomiškai galingiausia Europos valstybe. Ji gamino 9,5 proc. pasaulio produkcijos. Plėtojosi chemijos, radiotechnikos, elektrotechnikos, automobilių ir kitos pramonės šakos. Vokiški radijo imtuvai, automobiliai, motociklai, metalo dirbiniai, chemijos prekės vėl tapo žinomos ir gerai vertinamos visoje Europoje. Sumažėjo bedarbių. Pakilo gyvenimo lygis. Darbo diena sutrumpėjo iki 8 valandų. Nustatytas darbo užmokesčio minimumas. 1927 m. priimtas valstybės paramos bedarbiams įstatymas. Valstybė daug lėšų skyrė socialinėms reikmėms. Buvo remiami karo invalidai, persikėlėliai iš buvusių kolonijų, našlės, našlaičiai. Politinis gyvenimas aprimo. Kraštutinių pažiūrų partijos neteko didelės dalies šalininkų, turėtų galimybių reikštis.
