Stovis - scan. Geras. Originalas.
Diametras - 40 mm.
Vokietija.
Vilhelmas II (Frydrichas Vilhelmas Viktoras Albertas (1859 m. sausio 27 d. Potsdame – 1941 m. birželio 4 d. Dorno pilyje prie Utrechto, Nyderlandai) – 1888–1918 m. paskutinysis Vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius. Jo valdymo laikotarpis istorikų dažnai vadinamas „Vilhelmo era“.
Mirus tėvui, 1888 m. birželio 15 d., būdamas 29 metų amžiaus, Vilhelmas II tapo Prūsijos karaliumi ir Vokiečių imperatoriumi. Buvo kupinas ambicijų ir stokojo pusiausvyros, tikėjo savo, kaip valdovo „iš Dievo malonės“ paskirtimi. Dėl naujojo valdovo ambicijų nesuderinamumo su senyvo kanclerio Otto von Bismarcko atkaklumu kovojant su socialistais bei užsienio politikos orientacijos į Rusiją, Bismarckui buvo pasiūlyta pasitraukti ir 1890 m. kovo 20 d. jis atsistatydino. Toliau iki Pirmojo pasaulinio karo vyriausybė buvo keičiama keturis kartus, tačiau Vilhelmo II mėginimas pačiam formuoti imperijos politiką turėjo fatališkų politinių bei diplomatinių padarinių, nes bendradarbius jis rinkosi ne tiek pagal politikos sugebėjimus, kiek pagal prisitaikėliškumą. Vilhelmas II sužlugdė vadinamąją „Bismarcko sistemą“, nusigręždamas nuo Rusijos ir nesėkmingai bandydamas orientuoti Vokietijos užsienio politiką probritiška linkme. Prancūzija, pasinaudodama tuo, 1894 m. sudarė su Rusija gynybinį susitarimą, kuris tapo vėlesnės Antantės pagrindu.
Vilhelmo II laikais Vokietijoje itin sustiprėjo militarizmo propaganda. Didelės viltys buvo dedamos į naujai pradėtą kurti imperijos laivyną. Nors Vilhelmas II nesiekė didelio politinio konflikto Europoje, bet savo nemokšiškomis politinėmis manipuliacijomis galiausiai priartino Pirmąjį pasaulinį karą. Per karą jis visiškai nusišalino nuo vadovavimo, kaip vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas nekontroliavo situacijos fronte, palikdamas visą vadovavimą generolų rankose. 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijos kilus revoliucijai, atsisakė sosto. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius praleido tremtyje Nyderlanduose.
