Stovis - scan. Geras. Originali dėžutė.
Skersmuo - 33 mm.
Svoris - 14,9 gr.
Vokietijos(VDR) slaptosios tarnybos "ŠTAZI" medalis "Feliksas Dzeržinskis".
Stasi (tarimas - 'Štazi', vok. Ministerium für Staatssicherheit 'Valstybės saugumo ministerija') - Rytų Vokietijos valstybės institucija, atlikusi slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas.
Stasi buvo įkurta 1950 m. vasario 8 d. Socialistų vienybės partija, TSKP atitikmuo Vokietijoje, vadino Stasi Schild und Schwert der Partei ('Partijos skydas ir kardas'). Likviduota 1989 m., pradėjus griūti Berlyno sienai.
Stasi įsiskverbė į kiekvieną VDR gyvenimo sritį. Devinto dešimtmečio viduryje abiejose Vokietijos valstybėse pradėjo sparčiai augti vietinių informatorių tinklas Inofficielle Mitarbeiter ('neoficialūs bendradarbiai'). 1989 metais žlungant VDR Stasi organizacijoje jau dirbo 91 000 darbuotojų ir 300 000 informatorių. Maždaug kas penkiasdešimtas Vokietijos gyventojas bendradarbiavo su Stasi, tai viena plačiausiai į politiką įsiskverbusių organizacijų per visą istoriją. Be to, Stasi įsiskverbė ir palaužė Vakarų Vokietijos valdžią ir slaptąsias organizacijas, tuo tarpu jokia vakarų slaptoji organizacija nesugebėjo infiltruoti Stasi.
Stasi stebėjo politines VDR gyventojų nuotaikas, norėdama numalšinti prieštaravimus kankindavo ir įbaugindavo žmones. Per Taikiąją revoliuciją 1989 metais Stasi būstinės buvo užimtos nepatenkintų piliečių, bet Stasi spėjo sunaikinti daugybę paslapčių. Kai išlikę dokumentai buvo paviešinti, daugelis žmonių sužinojo, kad jų draugai, giminės, kolegos ar net sutuoktiniai nuolat teikė informaciją Stasi.
Kiti dokumentai (Rozenholco bylos), kuriuose buvo surašytos rytų Vokietijos šnipų užsienyje pavardės, leido slaptai JAV spec.tarnybai CŽV juos sugaudyti. Po Vokietijos susivienijimo buvo atskleista, kad Stasi slapta rėmė kairiąsias teroristų grupuotes, tokias kaip Raudonosios armijos frakcija. Dauguma šių teroristų grupuočių išnyko praradusios Stasi paramą.
1999 metais Stasi buvo apkaltinta sąmoningai švitinusi politinius kalinius didžiuliais radiacijos kiekiais, greičiausiai, kad sukeltų vėžį[1].
Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis (rus. Феликс Эдмундович Дзержинский, 1877 m. rugsėjo 11 d. Dzeržinovo dvare, Minsko sr. – 1926 m. liepos 20 d. Maskvoje) – revoliucionierius, ТSRS valstybės ir komunistų partijos veikėjas.
Kilęs iš LDK bajorų Samsonų šeimos. Vaikystėje tėvo šautuvu nušovė seserį. Tėvai faktą nuslėpė, o sūnų išvežė į Vilnių. Buvo pašalintas iš Vilniaus gimnazijos už dalyvavimą socialistų partijos veikloje. 1897 m. atvyko į Kauną, dirbo įvairiose gamyklose, organizavo streikus. Tų pačių metų balandžio 1 d. išleido nelegalų laikraštį lenkų kalba „Kowieński Robotnik“ („Kauno darbininkas“). 1897 m. liepos 17 d. suimtas ir vienuolika mėnesių kalintas Kauno kalėjime. 1898 m. birželio 13 d. ištremtas į Viatkos guberniją, iš kur pabėgo. Keletą metų praleido Varšuvos ir kituose kalėjimuose. Iš viso už politinę veiklą kalėjimuose praleido daugiau nei 10 metų.
Po 1903 m. – bolševikas. 1905–1907 m. buvo vienas revoliucijos vadovų Varšuvoje. 1907 m. išrinktas Rusijos SDDP partijos CK nariu. 1917 m. buvo vienas Karinio-revoliucinio centro vadovauti ginkluotam sukilimui Petrograde ir Petrogrado Karinio-revoliucinio komiteto narys.
Nuo 1917 m. – ČK vadovas, nuo 1922 m. – GPU (Главное политическое управление, Vyriausios Politinės valdybos) vadovas, 1919–1923 m. – Tarybų Rusijos vidaus reikalų liaudies komisaras, 1921–1926 m. – TSRS susisiekimo liaudies komisaras.
Dalyvavo Rusijos pilietiniame kare – buvo Maskvos gynybos komiteto narys, Pietvakarių fronto užnugario viršininkas, Vakarų fronto Revoliucinės karo tarybos narys.
