Stovis-scan. Puikus.
Diametras - 54mm.
Svoris - 72,4gr.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV – 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.
1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir už santaupas nusipirko 6 ha žemės. Šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. Tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. [1]
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima, žmona Birute ir dukrele Aukse. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“
Vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 1945–1952 m. Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius. 1946–1947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“. [2]
A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.
1956 m. spalio 12 d. su žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti žmogaus, kuris turėjo iškeisti J. Lukšos atvežtus dolerius, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LTSR KGB kameras.
1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta tiksliai nežinoma, tačiau, Dariaus Indrišionio spėjimu, jis yra palaidotas Vilniaus Našlaičių kapinėse. Spėjimas grįstas tuo, kad dar keli nusikaltėliai buvo su juo sušaudyti, o jų laidojimo vietos žinomos, kaip „bezrodnoe“.[3] Žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo
