Olbija. Delfinas, OY (RETAS), (7)
500-400 m. pr. Kr.
Olbija, senovės miestas Ukrainoje, Mykolajivo srityje, prie dabartinio Mykolajivo. Kartais vadinta Borisfenu.
Istorija
Maždaug 6 amžiaus prieš Kristų antrajame ketvirtyje Olbiją įkūrė kolonistai iš Mileto. Išskiriami 3 miesto istorijos laikotarpiai: heleniškasis (iki 1 amžiaus prieš Kristų), tuo metu Olbija suklestėjo, 331 prieš Kristų miestą nesėkmingai bandė užimti Aleksandro Makedoniečio karvedžio Zopiriono kariuomenė. 2–1 amžiuje prieš Kristų Olbija priklausė Ponto karalystei; graikiškasis-romėniškasis (1 amžiaus prieš Kristų pabaigoje–269–270 po Kristaus) – miesto ūkinė galia sumenko, 2 amžiaus pabaigoje Olbija tapo Romos imperijos Žemutinės Mezijos provincijos miestu. Stiprėjo ryšiai su barbarų gentimis. Vėlyvuoju antikiniu laikotarpiu (3 amžiaus pabaiga–4 amžiaus pabaiga) Olbijos reikšmė mažėjo iki miesto žlugimo. 269–270 Olbiją sugriovė getai, 4 amžiuje – hunai. Nuo 6 amžiaus prieš Kristų čia liejamos, nuo 4 amžiaus prieš Kristų – kaldinamos monetos iš vario (asas), sidabro (stateras), aukso. Iš pradžių monetos buvo delfinų, strėlių antgalių formos, vėliau apvalios. 2 amžiuje prieš Kristų–2 amžiuje po Kristaus kaldintos monetos su skitų karaliaus vardu. Varinių monetų kalyba atgaivinta 2 amžiaus 7 dešimtmetyje. Olbija palaikė prekybinius ryšius su Miletu, Heraklėja, Bizantija, Chersonesu ir kitais, o nuo 4 amžiaus prieš Kristų – ir su Rodu, Kosu, Knidu. Importuota vynas, alyvuogių aliejus, audiniai, papuošalai, meno dirbiniai, puošnūs indai. Gyventojai vertėsi puodininkyste (amforos, stalo ir virtuvės indai, terakotos statulėlės), metalo apdirbimu (darbo įrankiai, papuošalai), žemdirbyste (kviečiai, avižos, soros, arbūziniai augalai, vaismedžiai, daržovės, vynmedžiai), gyvulininkyste, žvejyba (veikė žuvų turgus), medžiokle.
Olbiją sudarė viršutinis ir apatinis miestai. 6 amžiuje prieš Kristų žmonės gyveno viršutiniame mieste esančiose žeminėse ir pusiau žeminėse, veikė Apolono gydytojo, vėliau – Apolono pranašautojo šventyklos. Pradėta formuoti gatvių ir namų tinklą, aplink miestą kūrėsi kaimai. 5 amžiuje prieš Kristų atsirado gyvenamųjų kvartalų. 4 amžiaus prieš Kristų pabaigoje–3 amžiuje prieš Kristų Olbija suklestėjo. 50–55 ha ploto miestas buvo apjuostas akmeninėmis sienomis, pastatyti vakariniai ir šiauriniai vartai. Aukštutiniame mieste buvo dvi Apolono šventyklos, vandentiekis, agora, prekybos kvartalas, gimnasijas, turtingesnių gyventojų namai. Šiuo laikotarpiu buvo statomos miestiečių vilos. Apie 2 amžių po Kristaus pastatyta citadelė, legionierių kareivinės, pretoriumas, arsenalas, buvo Dzeuso, Apolono, Achilo šventyklų. Keletas šventyklų skirta Serapiui ir Izidei, Asklepijui ir Higėjai, Poseidonui. 3 amžiaus 9 dešimtmetyje miesto teritorija sumažėjo, nebebuvo gynybinių įtvirtinimų, bet išliko miesto išplanavimas. Žemutiniame mieste buvo amatininkų kvartalų, uostas, hipodromas, turgus, parduotuvių.
1794 Olbiją atrado P. Pallasas. 1902–1926 miestą kasinėjęs B. Farmakovskis rado miesto gynybinių įtvirtinimų, turtingų aukštutinio miesto kvartalų, ištyrė dalį nekropolio. 1936–71 – Mokslinė taryba (vadovai L. Slavinas, A. Karasevas, E. Levis) rado Apolono pranašautojo šventyklą, agorą, teismo rūmus, gyvenamųjų namų, Romos imperijos laikotarpio gynybinių įrenginių, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Žemutiniame mieste rado gynybinių įrenginių, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, šulinių, įrašų, keramikos dirbinių, papuošalų, monetų. Citadelėje ištirta pretoriaus pastatas, metalo apdirbimo cechas, dalis gynybinių ir gyvenamųjų pastatų. 1974 pradėjo tirti SSRS mokslų akademijos Istorijos instituto Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) skyrius (vadovė V. Denisova). Nuo 1972 dirba Ukrainos mokslų akademijos Archeologijos instituto Olbijos ekspedicija (1972–94 vadovas S. Kryžickis, nuo 1995 – V. Krapivina). Tiriamas archajinio ir klasikinio laikotarpio kultūrinis sluoksnis, vakarinė šventykla, dalis aukštutinio ir žemutinio miesto, citadelė, 6–3 amžiaus prieš Kristų nekropolis, 5–4 amžiaus prieš Kristų priemiesčiai, užtvindyta miesto dalis. Atkasta daugiau kaip 30 akmeninių altorių, klinties ir marmuro skulptūrų, joninė kolona, vandentiekio liekanos, 4 amžiaus prieš Kristų šventykla, vyninė. Nekropolyje ir prie miesto rasta 5–4 amžiaus prieš Kristų kapaviečių. Povandeninių tyrimų metu rasta 6 amžiaus prieš Kristų–4 amžiaus po Kristaus amforų. Nuo 21 a. Olbijos archeologinius paminklus niokoja kapų plėšikai (manoma, per metus išplėšiama iki 1200 paminklų). Nuo 2002 Olbija – nacionalinis archeologinis draustinis.
