Stovis - scan.
Sidabras. Originalas.
Vilniaus kalykla. Tikriausiai - 1520m.
Vilniaus monetų kalykla – pagrindinis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės monetų kaldinimo centras, veikęs nuo XV a. pabaigos iki 1667 m.[1]
Manoma, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje monetos pradėtos kaldinti valdant didžiajam kunigaikščiui Algirdui (1345–1377 m.), jos buvo kalamos iš sidabro. Taisyklingos formos sidabro monetos – denarai, pusgrašiai, grašiai – Vilniaus kalykloje pradėtos kalti didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo metais (1492–1506 m.).[2]Nuo XVI a. imta kaldinti aukso monetas.
Valdant Žygimantui Augustui Vilniaus monetų kalykla tapo tapo monetų emisijos centru tiek Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, tiek Lenkijos karalystėje. Tuo metu ši kalykla kaldino dvigubus denarus, pusgrašius, grašius, antrokus, trečiokus, ketvirtokus, šeštokus, pustalerius, talerius, dukatus, portugalus.
Valdant Zigmantui Vazai buvo kaldinami šilingai, grašiai, trečiokai, dukatai, pusportugaliai ir portugalai (su Lietuvos didžiųjų iždininkų herbais), valdant Vladislovui Vazai – portugalai, valdant Jonui Kazimierui Vazai – smulkios monetos, taip pat šeštokai, ortai, pusdukačiai ir dukatai.
Iki 1569 m. Liublino unijos Vilniaus kalyklos monetos buvo kaldinamos su LDK herbu Vyčiu, vėliau – su LDK ir Lenkijos karalystės herbais. XVIII a. viduryje vėl kartais kaldino monetas tik su LDK herbu, taip pasireiškė vadinamasis „litvinų separatizmas“.[1]
XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios kasinėjimuose Vilniuje aptikta daiktinių įrodymų, kad VIlniuje tikrai kaldintos monetos
Iš Wikipedijos.
Žygimantas Senasis (lenk. Zygmunt I Stary; 1467 m. sausio 1 d. – 1548 m. balandžio 1 d.) – Jogailaičių dinastijos LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548).
Penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka) sūnus, nuo 1499 m. valdė Gloguvą Silezijoje, o 1504 m. tapo Lužicos markgrafu bei visos Silezijos valdovu. Per trumpą laiką jo teisinės ir administracinės reformos pavertė tas teritorijas pavyzdinėmis valstybėmis. 1506 m. po brolio Aleksandro I mirties tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi.
Seimo reikalavimu siekiant užtikrinti gynybinę sutartį ir sulaukti įpėdinio 1512 m. vedė Barborą Zapolya, Vengrijos magnato Stepono Zápolya dukterį. Ji mirė po trejų metų ir susilaukė tik dukterų. 1518 m. Žygimantas vedė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono dukterėčią Boną Sforcą, su kuria susilaukė sūnaus Žygimanto Augusto ir keturių dukterų. Jo duktė Kotryna vėliau ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III-ojo, iš kurio kilo Vazų dinastijos karaliai.[1]
1521 m. Žygimanto Senojo kariuomenė, vadovaujama vieno svarbiausių patarėjų Jano Tarnovskio, nugalėjo Teutonų Ordiną, kuris valdė Rytų Prūsiją. 1525 m. Teutonų Ordino didysis magistras Albertas perėjo į liuteronybę ir sutiko tapti Žygimanto Senojo vasalu mainais už pasaulietinio Prūsijos kunigaikščio titulą. Tuomet Albertas paleido ordiną, o Prūsija tapo vasaline Lenkijos valstybe. Po paskutinio Piastų dinastijos Mazovijos valdovo mirties 1529 m. Žygimantas įjungė Mazovijos kunigaikštystę į Lenkijos valstybę. Vadovaujama J.Tarnovskio Žygimanto Senojo kariuomenė 1531 m. nugalėjo įsiveržusią Moldavijos kariuomenę Obertyne bei 1535 m. nugalėjo Maskvos kariuomenę ir apsaugojo Abiejų Tautų Respublikos rytines sienas.[1]
Veikiamas žmonos Žygimantas Senasis kvietės į Krokuvą Italijos menininkus ir skatino Italijos Renesanso lenkiškojo varianto raidą. Nors ir buvo uolus katalikas, tačiau toleravo stačiatikybę ir užtikrino apsaugą žydams. Iš pradžių griežtai priešinosi liuteronizmui, tačiau vėliau susitaikė su jo plitimu Lenkijoje.[1
Iš Vikipedijos.
