Stovis - scan.
Sidabras. Holderyje.
Kristina Vaza (šved. Drottning Kristina, 1626 m. gruodžio 17 d. Stokholmas – 1689 m. balandžio 19 d. Roma) – 1632–1654 m. valdanti Švedijos karalienė.
Kilusi iš Vazų dinastijos. Tėvas Gustavas II Adolfas, motina Marija Eleonora fon Brandenburg. Iki 1644 m. už mažametę Kristiną valdė Regentų taryba, kuriai vadovavo kancleris Akselis Oksenstierna. Kristina įgijo itin gerą išsilavinimą. Ji laisvai kalbėjo danų, graikų, ispanų, italų, lotynų, olandų, vokiečių kalbomis. Tarp jos mėgstamiausių autorių buvo Ezopas, Cezaris, Justinas, Livijus, Vergilijus. Dar dvylikametė laiškuose grafui Jonui Kazimierui nagrinėjo politinius ir karybos klausimus.
Nors tarp siūliusių jai ranką ir širdį buvo žymiausių Europos karališkųjų šeimų atžalos, ji pasirinko viengungišką gyvenimą, kad galėtų jį skirti valstybės valdymui. Tai aiškinama, kad Kristina turėjo romantinius santykius su moterimi (artima draugė Ebba Sparre).[1]
1644 m. paskelbta pilnamete, 1650 m. karūnuota. Ribodama aristokratijos įtaką ieškojo sąjungininkų įvairiuose sluoksniuose – dalijo valstybės pareigas, titulus, bajorystę. Siekė kuo greičiau baigti 1618–1648 m. Trisdešimties metų karą. Domėjosi mokslu, filosofija ir teologija. Garsėjo kaip dosni mokslo ir meno globėja, Ją supo daug žymių asmenybių – Renė Dekartas, Blezas Paskalis ir kiti. 1649 m. sosto įpėdiniu pripažino pusbrolį Karolį Gustavą. 1654 m. birželio 6 d. sosto atsisakė ir užsitikrinusi kasmetines 200 000 riksdalerių pajamas, išvyko iš Švedijos.
Kristinos Vazos sostasPersirengusi vyriškais drabužiais atvyko į Antverpeną, o per Kalėdas Briuselyje slapta priėmė katalikybę. 1655 m. Insbruke popiežius Aleksandras VII jai iškilmingai suteikė Marijos Aleksandros vardą.
Apsigyvenusi Romoje bandė dalyvauti ir tarptautiniame politiniame gyvenime – 1657 m. siekė Neapolio, o 1668 m. abdikavus Jonui Kazimierui – Abiejų Tautų Respublikos sosto. Mirus karaliui Karoliui X Gustavui bandė grįžti į Švedijos sostą, bet paramos nesulaukė.
Iš Vikipedijos.
