Stovis - scan. Vidutinis. Uždėta auselė nešiojimui.
Nevalyta. Originalas.
Sidabras(900) - 18,35 gr.
Skersmuo - 33 mm.
Prancūzijos-Prūsijos karas, arba Vokiečių-prancūzų karas (vok. Deutsch-Französischer Krieg), 1870–1871 m. karinis konfliktas tarp Šiaurės Vokietijos sąjungos ir keturių su ja susaistytų pietinių vokiečių valstybių iš vienos pusės bei Prancūzijos – iš kitos pusės. Karo rezultatai leido realizuoti Otto von Bismarcko projektą – Vokietijos suvienijimą „iš viršaus“.
Napoleonas III pasiuntė kariuomenę į Pareinę; rugpjūčio 2 d. ji okupavo Sarbriukeną. Tačiau po kelių dienų Helmuthui von Moltkei vėl pademonstravus nepriekaištingą taktiką, vokiečių pajėgos trijuose mūšiuose nugalėjo prancūzus. Įsiveržusi į Prancūziją, vokiečių kariuomenė apsupo prancūzų pajėgas Sedane, viena jų dalis buvo sumušta 1870 m. rugsėjo 1 d., o kita užblokuota tvirtovėje. Vokiečių pajėgos paėmė Napoleoną III į nelaisvę ir 1870 m. rugsėjo 2 d. jis kartu su 80 tūkst. kareivių kapituliavo.
Toks įvykių posūkis lėmė, kad Prancūzijos masių akyse imperatorius ir monarchija galutinai prarado prestižą, todėl imperatoriaus paėmimas į nelaisvę paskatino prancūzų nuosaikiuosius respublikonus rugsėjo 4 d. paskelbti respubliką. Politinės krizės metu Prancūzija, praėjus dviem savaitėms po Sedano kapituliacijos, pasiūlė paliaubas be teritorinių pokyčių, bet pripažįstant vieningą Vokietiją, tačiau su tuo Bismarckas nesutiko, kadangi kare patirta konsolidacija Vokietijoje skatino įvairias politines grupuotes, pirmiausia kariškius, imti reikalauti Elzaso ir dalies Lotaringijos, kaip „saugumo nuo amžino priešo garantijos“. Prancūzijoje sudarius Nacionalinės gynybos vyriausybę, ji naujai suformavo didelę Nacionalinę gvardiją, todėl karo veiksmai tęsėsi. Žygiuodama į Prancūzijos gilumą, rugsėjo 19 d. vokiečių kariuomenė apgulė Paryžių. Nepaisant Prancūzijos pastangų, 1871 m. sausio 28 d. Paryžius kapituliavo. Teigiama, jog užimti Prancūzijos sostinę Otą fon Bismarką įkalbėjo grafienė Virginia Oldoini di Castiglione.
Pagal preliminarią Versalio taiką, sudarytą 1871 m. vasario 26 d. ir patvirtintą 1871 m. gegužės 10 d. Frankfurto taikos sutartimi, Prancūzija turėjo:
