Stovis - scan. Geras. Retesnė.
Nevalyta.
Sidabras (900) - 5,15gr.
Diametras - 23mm.
Aleksandras II (1818 m. balandžio 29 d. Maskvoje – 1881 m. kovo 13 d. Peterburge) – Rusijos imperatorius, Lenkijos karalius ir Suomijos didydis kunigaikštis 1855—1881 m.
Lietuvą po paskutinio padalijimo 1795 m. valdė Rusijos imperija. 1861 m. caras pasirašė įstatymą, kuriuo buvo panaikinta baudžiava: privačių dvarų valstiečiams suteikta asmens laisvė, nurodytos skirtinio žemės sklypo išpirkimo sąlygos. 1863 m. pasirašytas įsakas dėl valstiečių laikinųjų prievolių dvarininkams panaikinimo. Lažas buvo panaikintas ir įvestas privalomas skirtinės žemės išpirkimas. Buvę laikinieji prievolininkai priskirti valstiečių savininkų kategorijai, činšas sumažintas, valstiečiams pripažinta teisė naudotis servitutinėmis naudmenomis dvaro žemėje. Tuo norėta atitraukti valstiečius nuo sukilimo.
1863 m. Aleksandras II paskyrė Michailą Muravjovą vyriausiuoju Šiaurės vakarų krašto viršininku ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus slopinant sukilimą. Nuo rugsėjo M. Muravjovo valdžion perduota ir lietuviškoji Augustavo gubernijos dalis. 1864 m. caras davė įsaką dėl Lenkijos Karalystės valstiečių reformos. Pagal jį valstiečiai tapo savo valdomos žemės savininkais. Įsakas galiojo ir Lietuvos Užnemunės dalyje.
1864 m. Aleksandras II patvirtino M. Muravjovo ir jo padėjėjo, Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo parengtą „Rusų pradų atkūrimo programą”. Programoje buvo numatyta varžyti Katalikų Bažnyčios veiklą, diskriminuoti katalikus ir proteguoti stačiatikybę apribojant katalikų kilmės asmenų teises gauti valstybinę tarnybą krašte, pirmenybę teikiant rusams stačiatikiams, skatinant rusų dvarininkų ir valstiečių kūrimąsi. Katalikų bajorams buvo uždrausta pirkti parduodamus dvarus, o daugelis konfiskuotų po sukilimo dvarų, neatsiradus pirkėjams tarp rusų dvarininkų, buvo išdalijami iš Rusijos perkeliamiems valstiečiams. Programa taip pat buvo siekiama šalinti lenkų kalbą ir kultūrą iš krašto viešojo gyvenimo, surusinti pradines mokyklas. Buvo manoma, kad rusams mokytojams pavyks įtraukti lietuvius (ir baltarusius) į rusų kultūrinį gyvenimą, apsaugoti juos nuo lenkų kultūros įtakos, supriešinti lietuviškai, baltarusiškai kalbančius valstiečius su lenkiškai kalbančiais dvarininkais, bajorais ir įdiegti jiems rusišką politinę savimonę, šio krašto jaunąją kartą išmokyti rusų kalbos, natūraliai tapsiančios viso krašto civilizacijos proceso kalba. Remiantis šia programa rusinimo politika Lietuvoje buvo įgyvendinama visą XIX a. Tačiau dėl Lietuvos priešinimosi rusifikacijai suaktyvėjo visuomenės polonizacija, nes su lenkiška kultūra buvo paprastai tapatinamas kultūrinio, tautinio ir politinio identiteto išlaikymas.
1864–1865 m. uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotyniškuoju raidynu. Lietuviškus raštus įsakyta spausdinti kirilica. Tai buvo lietuviškosios spaudos draudimo pradžia, jis galiojo 40 metų. 1874 m. sausio 13 d. Rusijos caro Aleksandro II įsakymu panaikinta rekrutų prievolė, buvo įvesta visuotinė karo prievolė. Tai dar vienas žingsnis modernizuojant visuomenę.
