XIII a. suvienyta mongolų imperija buvo užvaldžiusi beveik visą Rytų Europą. Lietuvos dk Gediminas pradėjo, o jo sūnus Lietuvos dk Algirdas pratęsė nemažos dalies Aukso Ordos totorių valdžioje buvusių Rusios žemių prijungimą prie Lietuvos. Tačiau už teisę jas valdyti Ordai teko mokėti duoklę. XIV a. 6-ajame deš. Aukso Ordoje prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios: 1357 buvo nužudytas chanas Džanibekas ir valdžia ėmė eiti iš rankų į rankas. Tai sukūrė palankias sąlygas Lietuvos DK plėtrai rytuose.
Aukso orda (mongolų kalba Altan Orda; totorių kalba: Altın Urda), dar vadinama Kipčiakų orda. Pusiau nomadiška mongolų (vėliau tiurkizuota) valstybė, gyvavusi nuo XIII a. vidurio iki XVI a. pradžios. Apėmė dideles Rytų Europos ir Vakarų Sibiro teritorijas. Nuo XV a. II pusės, netekusi daugybės sričių, buvo vadinama Didžiąja orda.
Aukso Ordą 1236 m. įkūrė Čingischano vaikaitis Batijus (valdė 1236–1255 m.), iš pradžių kaip Džuči ulusą arba Kipčiakų chanatą. Nuo maždaug 1342 m. Aukso Ordos sostinė buvo Senasis Sarajus Volgos deltoje, vėliau sostinė perkeltą į Naująjį Sarajų (Berke-Sarajų).
