Stovis-scan. Geras.
Formatas - 22/14 cm. 40 psl.
Išleista - Rūta. Tilžė. 1918m.
Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.
Gimė Jonaičių kaime (dabartinė Šilutės apskritis) valstietiškos kilmės evangelikų misionieriaus Anskio ir Marinkės Storostų šeimoje.[1] Buvo antrasis vaikas dešimties vaikų šeimoje (užaugo aštuoni).
1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1896–1898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 1900–1902 m. Leipcigo, 1913–1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.
1888–1892 m. Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892–1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto.
1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.
Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. 1923 m. dirbo Telšių mokytojų seminarijoje.[2] Nuo 1925 m. PEN klubo, 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. [3]
1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. [4]
Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.
Iš Vikipedijos.
