Stovis-scan. Geras. Labai reta, rankų darbo.
Dydis - 20,5/17 cm. 180 psl. .
Poezijos rinkinys. Autoriai - "Rasas", "Mąstis", "Smiltis", "Žirgelis", "Samana", "Diemedis", "Eglė Nemunaitė", "Benamis", "Krislai", "Baltija", "Širvėnas", "Kovų sesuo", "Linas", S Radžiūnas" ir kiti.
Po šiais vardais slepiasi realūs Lietuvos poetai - tremtiniai. Sudėdami į šią knygą savo eiles, jie labai rizikavo. Jei būtų išaiškinta - kas jie, jiems grėstų nauji įkalinimų ir trėmimų laikai.
Knyga buvo tiražuojama perrašant ir perduodant iš rankų į rankas.
Labai mažai informacijos pavyko rasti. Sužinoti kas slepiasi po tais vardais bus ilgas ir kruopštus darbas. Man pavyko rasti tik Jono Žičkaus atsiminimus, kuriuos ir cituoju :
1957m. gegužės viduryje grįžau iš Intos į Lietuvą. Gegužės 17-osios rytą Batakių geležinkelio stotyje mane pasitiko tėvas. Susitikome daugiau kaip po 11-os nesimatymo metų. Tuo metu tėvas gyveno Eidintų kaime, arti geležinkelio stoties. Dvi dienas praleidau Eidintuose ir atėjau į Puželių kaimą pas pusbrolį Kazimierą Jokubauską. Po kelių valandų atėjo Jokubauskų artima kaimynė Stefa Ivanauskaitė.
Prisiminiau, kad mano vaikystėje ir vėliau Stefa, jos seserys ir jų mama gyveno Puželių kaimo pakraštyje. Žinojau, kad jų kaimynai ir kiti seseris Ivanauskaitės ir jų mamą minėdavo gerais žodžiais už jų energiją, sumanumą ir ryžtingumą. Todėl tas netikėtas susitikimas su Stefa Ivanauskaite buvo man savaip malonus ir įdomus. Pasikalbėjome gal 3 valandas, gal daugiau, ir Stefa Ivanauskaitė pakilo išeiti. Ji man pasakė: "Palydėk mane, aš turiu kai ką tau atiduoti." Palydėjau ją iki Prano Tamulio namo, kuriame ji gyveno su savo senute mama. Pasiėmė kastuvą ir sako: "Eime!" Paėjome kelias dešimtis metrų iki Ančios šlaito, ji sustojo ir pradėjo kasti. Iš negilios duobutės ji išėmė du trilitrinius, gerai užlakuotus stiklainius. "Tuose stiklainiuose yra partizanų nuotraukos," - sako Stefa. "Kai tavo brolis Steponas su Šimoniu enkavedistams pateko gyvi, mudvi su Verute Blažyte tuojau pat išardėme jų slėptuvę, išnešėme iš jos visus jų daiktus ir tuos stiklainius. Viską paslėpėme bulvių duobėse. Pasiruošėme kratai. Vos spėjome viską sutvarkyti, atvažiavo būrys enkavedistų ir stribų. Daržinėje ieškojo slėptuvės, bet jos nerado. Jos vietoje buvo įdubusi duobė, į kurią mudvi supylėme krūvą bulvių. Ilgais metaliniais strypais jie badė duobes, bet nieko jose nerado. Pasibaigus kratai, enkavedistai ir stribai išvažiavo. Mudvi nuėjome prie duobių ir pamatėme, kad toje duobėje, kurioje mes paslėpėme šituos stiklainius, durta kelis kartus. Vienas dūrimas buvo labai arti stiklainio. Labai mažai reikėjo, ir būtų į stiklainį pataikę. Tuos stiklainius pasiėmiau, atnešiau čia ir užkasiau. Žinojau, kad tu esi gyvas, laukiau kol sugrįši, norėjau tas nuotraukas tau atiduoti," -baigė Stefa Ivanauskaitė. Parsinešėme tuos stiklainius į Stefos kambarį, nutarėme atidaryti ir pasižiūrėti, kas juose yra. Abiejuose stiklainiuose buvo labai tvarkingai sudėtos, į tūteles suvyniotos ir siūlais surištos partizanų nuotraukos. Į atskiras tūteles buvo suvyniotos, taip pat siūlais surištos, išryškintos foto juostelės. Kai kurios nuotraukos buvo šiek tiek apgedusios, bet dauguma neblogai išsilaikiusios. Žemėje jos išbuvo ilgiau kaip 7-erius metus.
Tuos stiklainius su partizanų nuotraukomis ir foto juostelėmis parsinešiau į pusbrolio Kazimiero Jokubausko namus. Su Kazimieru ir jo žmona Klimentina dar kartą peržiūrėjome tas nuotraukas ir foto juosteles ir padėjome į skrynią, kuri buvo didžiajame kambaryje. Toje skrynioje buvo staltiesių, rankšluosčių ir kitokių audinių. Po kelių dienų iš Eidintų atsinešiau ir į tą pačią skrynią padėjau iš Intos parsivežtus sąsiuvinius, kuriuose buvo mano ranka perrašyta 1955 metais redaguota Intos lageriuose poetų ir poečių eilėraščių antologija "Benamiai," Jono Kudžmos-Saulėno parašyta Intos poetės Stasės Vitaitės-Babraitienės-Smilties poezijos recenzija "Noriu gyvenimo dainos," 1956 metų pavasarį Intoje redaguota eilėraščių antologija "Saulėtekio link" ir kiti Intoje sukurti eilėraščiai.
1957m. rugsėjo mėn. pradžioje išvažiavau į Lentvarį ir netrukus įsidarbinau Lentvario kilimų fabrike tiekėju. Į Lentvarį atvažiavo ir įsidarbino inžinierius Adolfas Savickas, su kuriuo kelis metus praleidome 2-ame Intos lageryje, abu kartu grįžome į Lietuvą. Lentvario vidurinės mokyklos mokytojas Motiejus Šimelionis ir jo žmona Onutė išnuomavo mums savo buto vieną kambarį, padėjo prisiregistruoti. 1958m. vasario mėn. 7d. saugumiečiai kapitonas Cikanavičius, kapitonas Maslauskas ir leitenantas Žilakauskas kambaryje, kuriame gyvenome su Savicku, padarė kratą ir paėmė tuos du sąsiuvinius, kuriuos į Lentvarį atsivežiau iš Puželių. Tuose sąsiuviniuose buvo mano ranka perrašyti keli Bernardo Brazdžionio, Jono Aleksandriškio, Jurgio Baltrušaičio ir kitų Nepriklausomos Lietuvos poetų eilėraščiai. Taip pat į saugumiečių nagus pateko Intos eilėraščių antologija "Saulėtekio link," taip pat nemažas pluoštas Intos poetų Smilties, Žibutės, Vitos, Baltijos, Samanos, Širvėno, Lino, Mąsčio ir kitų autorių eilėraščių.
Nors kapitonas Jurčius ir kiti saugumiečiai tardė mane dažnai, visokiais būdais stengėsi priversti pasakyti slapyvardžiais prisidengusių Intos poetų ir poečių vardus ir pavardes, bet patirties ir žemaitiško užsispyrimo man užteko, ir saugumiečiai nieko iš manęs nesužinojo. Su Vladu Dryžu ir Stasiu Stunguriu 37-oje kameroje išbuvau pustrečio mėnesio. Kartais jiems papasakodavau apie pokario metų partizanus ir kitus man žinomus atsitikimus. Nors visa tai, ką aš pasakojau, įvyko tais metais, kai su Stunguriu mokėmės kartu, bet žinojau, kad jis viso to nežino. Pasakojau apie partizanų nuotraukas, tik nesakiau, kas ir kaip jas saugojo ir kur jos yra paliktos.
Nuosprendis
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu 1958m. balandžio mėn. 24d. Vilniaus mieste
Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų Bylų Teisminė Kolegija iš pirmininkaujančio Juknos, Liaudies tarėjų: Stukaitės ir Rimkutės, dalyvaujant prokurorui Mockevičiui, advokatui Zaleckiui, sekretoriaujant Gonestaitei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą Žičkaus Jono, Petro, gimusio 1924m.(gimimo vieta ir kiti duomenys). Byloje esamais daiktiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir paties Žičkaus paaiškinimu, jo kaltė pagal BK 58-10 straipsnio 1 -ąją dalį įrodyta pilnai.
Nusprendė
Žičkų Joną, Petro, gimusį 1924 metais, pripažinti kaltu pagal BK 58-10-1 dalį ir nubausti (7) septyniais metais laisvės atėmimo. Kardomąją priemonę palikti tą pačią - laikyti suėmime. Bausmės pradžią laikyti nuo 1958m. vasario 8d. Daiktinius įrodymus - eilėraščius ir laiškus palikti prie bylos. Nuosprendis yra galutinis ir neapskundžiamas. Pasirašė: pirmininkaujantis Jukna, liaudies tarėjos Stukaitė ir Rimkutė.
Gerai supratau, kokia ateitis manęs laukia sovietiniuose lageriuose, bet buvau patenkintas, kad ištvėriau per tardymus, neišdaviau Intos poetų ir kitų. Buvo gera, kad išsaugojau Žibutę, Smiltį, Vitą, Samaną, Širvėną, Liną, Rasą, Mąstį, Paupietį ir kitus.
Iš www.partizanai.org
