Stovis-scan. Geras.
Dydis - 13,5/8,5 cm. Standartinis.
Lietuva. Iki 1945 metų.
Skyriuje - "Tarpukario Lietuvos moterys" bus statomos foto moterų ir merginų - garsių ir ne. Tai bus mada ir grožis. O svarbiausia, tos nuotraukos perteiks to meto dvasią.
Irena-Zofija Olšauskaitė - Navickienė. Leitenanto, partizano Vaclovo Navicko žmona .
Maršalo Pilsudskio giminaitė.
V.Navickas gimė 1909 m. Pakirsnių k., Raudenio vls. (vėliau Kalvarijos), Marijampolės aps. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, paskui Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklą Kaune, kurią baigęs 1932 10 31, gavo pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas tarnybai į Marijampolę. V.Navickas buvo protingas, judrus, sportiškas, linksmas, draugiškas, mėgiamas tarnybos draugų karininkų ir kareivių. Turėjo labai aukštą, stiprų balsą. Karo mokyklos kariūnų rikiuotėje visada vesdavo dainą, nevengė to ir atvykęs į pulką. Jo aukštas gražus tenoras išskyrė jį iš kitų balsų.
1938 m. susituokė su lenkaite Irena Zofija Olšauskaite, maršalo Pilsudskio giminaite. Su ja susipažino ir ją pamilo dar mokydamasis gimnazijoje, kurioje mokėsi Olišauskaitė, o pas jos motiną nuomojosi kambarį. Lietuvos kariuomenėje santuokai karininkas privalėjo gauti pulko vado leidimą. Šiai santuokai leidimo pulko vadas nedavė, nes pagal kariuomenės įstatymus karininkams buvo draudžiama vesti svetimšales, jei jos nebuvo kilusios iš emigravusių užsienin lietuviškų šeimų. Nusižengusieji karininkai buvo atleidžiami iš aktyviosios karo tarnybos į atsargą.4
Pakurstytas draugų karininkų neatsisakyti meilės dėl tarnybos, vedė Olšauskaitę be pulko vado sutikimo, tačiau iš tarnybos atleistas nebuvo (gal nenorint sukelti jo draugų-karininkų nepasitenkinimo), pasitenkinta perkėlimu į Gaižiūnų poligoną. Apsigyveno Rukloje. 1939 m. gegužės 17 d. gimė duktė Danutė.
1941 m. birželio 22 d., vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą, kariuomenė iš Pabradės buvo priversta trauktis į rytus. Besitraukiant daug kareivių sugebėjo palikti dalinį ir likti Lietuvoje. Traukiantis per aukštų dobilų lauką, pavyko nepastebėtam pasislėpti ir kpt.Navickui. Užėjus vokiečiams, grįžo į Vilnių ir įstojo į savisaugos dalinius.
Vokiečiams pradėjus savisaugos dalinius naudoti kovai su sovietiniais partizanais ir kitais, nesusijusiais su Lietuvos interesais tikslais, 1943 m. vasarą iš tarnybos pasitraukė.
Pradėjus rusams gaudyti vyrus į armiją, šie ėmė slapstytis. Tinkamiausia tam vieta buvo netoliese esantis Sūsninkų miškas, kuriame susitelkė gana didelis besislapstančiųjų būrys. Sužinoję apie besislapstantį kapitoną Navicką, vyrai naktimis pradėjo pas jį ateidinėti pasitarti ir papolitikuoti. Arčiau su jais susipažinęs ir matydamas jų ryžtą priešintis ir kovoti, ryžosi imtis jiems vadovauti. Metų pabaigoje organizuotą būrį pavadino Perkūno būriu, o pats pasivadino Perkūnu. Būrys buvo aktyvus: 1945 m. vasario mėn. su keturiasdešimčia kovotojų dalyvavo Geležinio Vilko rinktinės organizuotame Šilavoto puolime5, vasario 25 d. jo būrys užpuolė Rudaminos miestelį. Buvo nukauti 4 stribai ir padaryta materialinių nuostolių6. Jam vadovaujant, buvo įvykdytos šešios svarbesnės operacijos7.
1945 m. gegužės 16 d. siaučiant rusų kariuomenei, Sūsninkų miške buvusiam būriui teko pasitraukti. Maždaug su šimtu vyrų kpt.Navickas bandė pasiekti Kalniškių mišką, esantį Krosnos valsčiuje, ir apsistoti pas rinktinės kito būrio partizanus. Atvykę pamatė, kad miškas jau apstotas rusų kariuomenės. Iš pradžių galvojo prasiveržti į mišką, bet žvalgybai supažindinus su padėtimi, kpt.Navickas nutarė į mūšį nestoti. Kariuomenės buvo tiek daug, kad kautynės grėsė pražūtimi. Praleidę dieną pelkėtoje, krūmais apaugusioje žemumoje, iš visų pusių zujant rusų kareiviams, naktį grįžo atgal į Sūsninkus.
1945 m.pavasarį, sujungęs partizanų būrius, veikusius Sangrūdos ir Rudaminos vls. Lazdijų apskrityje ir Krosnos, Liudvinavo ir Kalvarijos valsčiuose Marijampolės apskrityje, organizavo Perkūno rinktinę8. Rugpjūčio mėn. įkūrus Tauro apygardą, buvo oficialiai patvirtintas Perkūno (vėliau Gedimino) rinktinės vadu. Pakeitė slapyvardį - nuo tada jis Auksutis9.
1946 m. balandžio 9 d. kartu su Tauro apygardos vadu Z.Drunga-Mykolu, Jonu dalyvavo Dzūkijoje vykusiame pasitarime, kuriame buvo įkurtas Pietų Lietuvos partizanų štabas, jungiantis Suvalkijos ir Dzūkijos partizanus. Šiame pasitarime kpt.Navickas dalyvavo jau kaip Tauro apygardos vado pavaduotojas10, kuriuo buvo paskirtas balandžio pradžioje, kartu einant ir Perkūno rinktinės vado pareigas”. Nuolatiniam darbui į apygardos štabą buvo perkeltas gegužės mėnesį12.
Auksutis retai būdavo štabe. Kariuomenėje pripratęs būti tarp kareivių, tiesiogiai dirbti su žmonėmis, jis ir čia stengėsi dažniau būti su partizanais, ypač dažnai vykdavo į buvusios savo rinktinės teritoriją. Vienos tokios išvykos metu 1946 m. spalio mėn. 28 d. pavakary Rudaminos vls. Paliūnų kaime jų grupę užpuolė rusai. Traukiantis Auksutis nuo grupės atsiskyrė ir žuvo17. Tauro apygarda neteko patyrusio, doro, Tėvynę mylinčio karininko.
Sužinojęs apie jo žūtį, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje įrašė: "Tai buvo žmogus, kuris daugelio buvo nesuprastas ir neįvertintas"18.
1999 m. kpt.V.Navickui po mirties buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir išduotas Kario savanorio pažymėjimas Nr.0065.
Kpt.V.Navicko žmona, vyrui įstojus į partizanų gretas, išvyko į Marijampolę, paskui, saugumui išaiškinus jos gyvenamąją vietą, išvyko į Kauną, kur slapstėsi, vengdama suėmimo ir represijų. Su vyru daugiau nesusitiko. Keturios jo seserys ir brolis buvo ištremti į Sibirą.
